Ar daugelis iš mūsų susimąstė, kad atėjo viena svarbiausių švenčių metuose — Vasario 16-oji? Kartais atrodo, kad ji tampa vis mažiau reikšminga daugeliui tautiečių. Ypač jaunimui. KomFakas.lt, norėdamas suprasti, ką šiais laikais jaunam žmogui reiškia ši šventė, nenorėjo pesimizmo ir banalių replikų iš serijos „tai tik dar viena diena, kai nereikia nei į darbą, nei į univerą“. Taigi šįkart paprašėme apie ją pakalbėti tuos studentus, kurie turi teigiamų (arba neigiamų, tačiau pagrįstų) minčių, aplankančių artėjant šiai ypatingai dienai.  

Arnas Aleksandravičius:

„Kasmet pasitinkant šią didžią šventę kyla daugybė minčių, klausimų sau ir tautai. Kas mes esame? Kur mes einame? Ar nenutrūks mūsų kelionė? Toks galvojimas neatsiranda iš niekur. Dažniausiai jį sukelia tam tikri reti ir, atrodytų, nereikšmingi nutikimai, įvykę prieš savaitę, mėnesį ar dar seniau. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai ar kitai su Lietuvos egzistavimu susijusiai datai jie grįžta su daug didesne galia, kuri dažniau būna griaunanti, nei kurianti.

Štai nugirsti troleibuse kitą studentą pasakojant draugui apie tai, kaip jam atsibodo ši šalis, kaip jis norėtų viską čia mesti ir iškeliauti ten, kur šilta, kur žmonės šypsosi, o ant medžių auga doleriai, svarai arba eurai. Tą akimirką galbūt pasidaro ir pikta, ir gaila, pamanai sau tyliai: „Dar vienas...“, bet labai greitai užmiršti. Vis dėlto, tokie trumpi „prabudimai“ nepraeina taip greitai, kaip atrodo, ir neišnyksta tarp kitų nugirstų pokalbių. Jie visi kažkur nusėda ir su trenksmu išsiveržia dienomis, kai dažniau ir giliau nei bet kada mąstoma ir kalbama apie Tėvynę — Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Tuomet ir kyla pradžioje minėti, ar dar niūresni, klausimai.

Toks žmogus, kuris drįsta garsiai kalbėti apie įkyrėjusią Tėvynę ar teigti, kad Vasario 16-oji jam — tik dar viena data kalendoriuje, paprastai puikiai supranta, kokie nekilnūs ir bjaurūs yra jo žodžiai. Tam pateisinti jis sugalvoja labai gudrią neapykantos Lietuvai priežastį — esą jis visada buvo tikras patriotas, bet „dabartinė situacija“ ir „vagių valdžia“ sugriovė visą vargšelio patriotizmą. Turbūt bene visiems, išskyrus patį taip teigiantįjį, toks argumentas primena veikiau tragikomediją, nei realybę. Tikiu, kad giliai širdyje šis žmogus ir pats suvokia savo melą, bet juk niekada nepripažins, kad jau vien sąvoka „buvęs patriotas“ skamba, švelniai tariant, kvailai.

Todėl anas žmogus ima nemėgti tų, kuriems Lietuvos valstybė ir lietuvių tautos ateitis iš tiesų rūpi. Būdamas didžiai nepatenkintas ir jausdamas savo menkystę prieš patriotus, jis sugalvoja įvairiausių būdų, kaip pašiepti šiuos žmones. Patriotus jis ima vadinti pseudopatriotais arba „patriotais kabutėse“ (taip bandydamas pavaizduoti jų rūpestį kaip apsimestinį), o Lietuvą — Trečiojo pasaulio šalimi ar Bananų respublika. Vasario 16-ąją toks žmogus greičiausiai praleis portale DELFI.lt komentuodamas šventės renginius ir vadindamas jų dalyvius naciais ir oligarchais.

Tokie komentatoriai stengiasi patriotizmą pavaizduoti tik kaip turčių privilegiją arba kvailių idealistinius ir naivius žaidimus. Patriotas paverčiamas išskirtinio, keisto, nepatrauklaus tipažo tautiečiu. O kas iš tiesų yra patriotas? Apibūdinimas labai paprastas — tai žmogus, atsidavęs savo tautai ir Tėvynei, galbūt net pasiryžęs dėl jos pasiaukoti. Ar tai iš tiesų yra keisto žmogaus apibūdinimas? Jei kalbame apie valstybę, kaip apie didelę šeimą, tai žmogus, kuriam nerūpi jo Tėvynė, yra toks pat keistas, išdavikiškas ir niekingas kaip tas, kuriam nerūpi jo šeima. Todėl tokį žmogų laikyčiau daug nepatrauklesniu už patriotą, o patrioto sąvoką vartočiau apibūdindamas kiekvieną sveiką ir sąmoningą žmogų — juk mylėti savo šeimą, taigi ir savo valstybę, yra absoliučiai normalaus, o ne keisto, žmogaus savybė.

Žinau, kad Lietuvą menkinanti mintis tarp jaunų žmonių vis dar nėra dominuojanti ir kad išaušus Lietuvos valstybės atkūrimo dienos rytui daugelis sulauksime sveikinimų šią gražia proga. Į šventės renginius kaip ir ankstesniais metais susirinks minios žmonių, o studentai jų metu giedos Lietuvos himną. Todėl tikiu, kad tiek mūsų valstybė, tiek tauta yra sveikos ir gyvos, kad turime kuo didžiuotis ir kad mūsų laukia graži bei laiminga ateitis, kurią patys ir susikursime.“

Eglė Šulcaitė:

„Gal aš ir idealistė, bet, mano nuomone, Vasario 16-oji po truputį įgyja vis didesnę reikšmę jauniems žmonėms. 

Niekada rimtai nesusimąsčiau, ką ši šventė reiškia man. Vidumi visada jaučiu, kad ji svarbi ir tą dieną viskas atrodo šiek tiek kitaip. Gal tai atėjo kartu su auklėjimu: mano mama istorikė, todėl ne kartą teko klausytis pamokų apie Lietuvai svarbius įvykius, be to, mano gimnazijoje jau daugiau nei 10 metų vyksta tradicinis dainos konkursas šiai progai paminėti. Moksleiviai iš visos Lietuvos susirenka ir atlieka lietuviškas dainas, kurios labai dažnai būna liaudies kūrybos ar patriotinės. Malonus jausmas klausyti, kaip jauni žmonės atlieka dainas, kurias įprastai galima išgirsti tik iš močiučių lūpų.

Vienintelis didesnių švenčių minusas — politinės kalbos. Man kaip jaunam žmogui norisi atsiriboti nuo politikų sveikinimų (dažnai tokiais pradedami įvairūs renginiai). Geriau tos kelios minutės būtų panaudotos kokiam nors pasvarstymui apie to meto įvykius, ištraukoms iš jų liudininkų pasakojimų ir priminimui visuomenei, kaip viskas vyko. 

Manau, kiekvienas vertiname laisvę ir suprantame jos reikšmę tiek asmeniškai, tiek valstybiniu lygmeniu. Gaila, kad vieningi dažniausiai būname ir tą supratimą parodome per nemokamus renginius, skirtus valstybinėms šventėms paminėti, kur dalinamos trispalvės, o paskui ir vėl — „kaip čia blogai gyventi“, „greičiau dingti iš čia“ ir panašiai. Todėl geriau tą dieną apmąstytumėme savo laisvės suvokimą, apsilankytumėme kultūriniame renginyje ir grįžtumėme namo nusiteikę statyti geresnės laisvės sau ir kitiems pamatus.“

Vidmantas Vaitulevičius:

„— Tamsta Vidmantai, ką jums reiškia Vasario 16-oji?“

„— Oho, koks netikėtas klausimas! Vien jau todėl, kad šiais laikais esame labiau linkę akcentuoti istorinių įvykių pasėkmes, padarinius, galų gale prisimenam juos kaip tokius, konstruojame arba rekonstruojame jų vaizdus bei vaizdinius, tačiau retai gilinamės į jų sukeliamas emocijas. Tad klausimas išties aktualus. 

Aš Vasario 16-ąją sąmonėje talpinu greta Kovo 11-osios bei Sausio 13-osios. Manau, net ir eiliniam žmogui nėra sunku suprasti, kodėl. Šios datos mūsų šalies istorijoje iliustruoja prigimtinės žmogaus teisės — laisvės — siekį. Būtent tų įvykių, kuriuos ženklina minėtos datos, dėka esame suvereni valstybė, puoselėjame savo protėvių papročius, kalbą. Tačiau mano galva, 1918-ųjų metų vasario 16-oji diena buvo precedentas vėl kilti į kovą dėl laisvės po pusės amžiaus priespaudos. Esu įsitikinęs, jog ši data yra svarbiausia mūsų istorijoje. Kokius jausmus tai kelia? Pasididžiavimą savo Tauta, jos ryžtu sunkiomis akimirkomis. Be jokios abejonės, tai — laisvės triumfo šventė.

Švenčių paskirtis yra vienyti žmones. Tai ypač svarbu nūdienoje, kai aplink tiek daug susiskaldymo, nusivylimo, pykčio vieni kitiems, o ką jau kalbėti apie patriotiškumą… Vasario 16-osios minėjimas — ne tik puiki proga prisiminti mūsų sunkų kelią į laisvę, išlaikyti praeitų kartų patirtį sąmonėje su tikslu perduoti ją kitiems, bet ir galimybė KARTU didžiuotis savo valstybe, pasidžiaugti, jog esame čia. Norėčiau, kad šiais vertybių krizės laikais, tai būtų aktualu ir jaunimui. Taip pat noriu paraginti jaunimą sudalyvauti atmintinos dienos minėjimuose ne tik tarp mokslo įstaigų sienų.“

KomFakas.lt kartu su visais šiais jaunais žmonėmis sveikina visus su Vasario 16-ąja ir skatina bent vieną dieną metuose pabandyti sumažinti keiksmažodžių, adresuotų Lietuvai, skaičių ir prisiminti, kaip yra svarbu būti laisvu žmogumi laisvoje valstybėje.

< Buvęs		Kitas >