Per sesiją supratau, kad žmonės vis dėlto yra tokios būtybės, kurios visada vertins savo pastangas tik lygindamos jas su kuo nors materialiu: skaičiuku, kuris pasirodo informacinėj sistemoj ar, dar blogiau, su skaičiuku, pasirodžiusiu draugo informacinėj sistemoj.

Kodėl mes niekada negalvojame: „Tikrai daug mokiausi ir džiaugiuosi savim, kad šitiek laiko skyriau studijoms ir šitiek daug naujo sužinojau.“ ? Kodėl mums taip svarbu būti priskirtiems kažkokiai skaitinei reikšmei? Ir dar būtinai didesnei nei kitų?

Viskas slypi tame, kad bandome viską išmatuoti: kalorijas, laiką... netgi sėkmę. How lucky are you today? – klausia facebook‘as. Sutinku su žmonėmis–kalviais, teigiančiais, jog gyvenime viskas priklauso nuo mūsų pačių: pradedant nuo to, kokį pasaulį aplink save susikuriame ir baigiant tuo, kokį mes jį matome patys. Tačiau mane kamuoja mintis, kurią taip aiškiai išdėsto Sashko‘s senelis (filmas „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“). Nardų žaidime be galo daug lemia sėkmė, bet vis dėlto jis nusišypsodamas taria: „Tačiau lošimo kauliukai tavo rankose.“

Turėdami savo delnuose gyvenimo kauliukus, mes susikuriame iliuziją, kad jis priklauso mums, kad su jais galime daryti, ką norim, kad bus taip, kaip mes norėsim. Tačiau ar žinome iš anksto, koks skaičius iškris? Mes spaudžiam tuos kauliukus tarp pirštų, pučiam į delnus vilties atodūsius, o Dievas juokiasi.

Jokiu būdu nesakau, kad bandyti, stengtis, tikėti neverta ar, kad tos pastangos nieko nepakeis. Verta. O labiausiai – tikėti neįmanomais dalykais. Mes per daug stengiamės būti tikroviški, tikėti vien tuo, kas įmanoma, taip pamiršdami būti tikrais. Tikroviški dalykai mažai verti. Tik neįtikėtinai neįmanomi dalykai stipriausiu vilties gūsiu verčia mus susvyruoti ant gyvenimo lyno ir žengti į priekį. Ir tokiu būdu mes tampame akrobatais.

Todėl kitąsyk pamatę ne tą skaičių informacinėje sistemoje, paklauskim savęs: ką jis mums reiškia? Ką jis mums reikš po metų? Dviejų? Po 10?..

Ir čia sustokim. Neįmanoma. Apskritas nulis.

< Buvęs		Kitas >