KomFakas.lt | Fukso komandiruotės dienoraštis

Viskas prasidėjo ne itin šiltą ir saulėtą šeštadienio (rugpjūčio 23–iosios) rytą, kai vienuoliktą valandą Vilniaus traukinių stotyje ėmė būriuotis gerai nusiteikę jaunuoliai, kurie iš karto ėmė puoštis popieriniais kaklaraiščiais. Taip, tai iš tiesų buvo jaunoji Komunikacijos karta, kuri dar nepradėjusi rimtojo darbo moksluose ėmė ir išsiruošė į komandiruotę prie Pailgio ežero.

Iš fukso Martyno dienoraščio: *

Po valandos kelionės traukiniu (su juokingiausios šypsenos konkursu, kurį tikriausiai laimėjau) išlipom, o mus pasitiko fizikai. Aišku, pirma mintis būtų į juos pult su raudona KOMFAKO vėliava imituojant Staliningradą, bet... Išėjo kuratorius fizikų, atlikom pasveikinimą–fizinį pratimą, buvo smagu... Stovykla paaiškėjo beesanti kažkoks sovietų laikų reliktas, su namukais, aptrupėjusiais asfaltuotais takiukais, spygliuotom tvorom, vilkšuniais...

Iš fuksės Viktorijos dienoraščio: *

Komfakas ir Pailgio ežeras man buvo neaiškūs objektai. Vienintelis pažinimo ryšys buvo tik užmesta akis į komfakas.lt , kur nelabai supratau, kas čia per bepročių irštva. Bet susitikus su viena ketvirtąja komfako dalimi traukinių stotyje, mano smalsumas buvo sužadintas. Nes vyresnieji bepročiai buvo kupini komfakiško entuziazmo. Ir nors Pailgis ir fizikai mus pasitiko kartu su lietumi ir siūlė ieškoti bobų, kurios, deja, manęs nelabai traukia, šypsena prie veido vis dėlto buvo priklijuota kažkokiais nenusivalančiais klijais.

Ko jau ko, bet šypsenų tikrai netrūko nei susitikime su vadovais, kurie pasipuošė stilizuotomis stiuardesių ir lakūnų uniformomis bei spalvingais botais, nei taisyklių kūrime, nei susipažinimo žaidimuose, kurie labiau buvo juoko žaidimai. Kodėl? Buvo labai linksma mėginti išsilaikyti ant kojų, kai jos bet kaip sukryžiuotos ir į skirtingas puses pasuktos žaidime „Eik ta koja, kurios draugas nepalietė“. Ištvermės pareikalavo ir žaidimas „Sutūpėliai“, kai visi draugiškai sutūpę vienas kitam ant kelių bandė išeiti pasivaikščioti :).

Iš fuksės Linos dienoraščio: *

Įsiminė didelis skardžiabalsis kapitonas Velykis ir mažas, bet irgi skardžiabalsis šuniukas Laurynas, pasitikę prie vartų. O tvarka ir teisingumas (5.10, 6 taisyklė, rankos taisyklė), rimtų dalykų aptarimas, informacijos perdavimas – visa tai, persipynę su „pričiūdais“, komfakiška dvasia ir linksmybėm. Pasirodo, viskas suderinama.

Nepamirštas liko ir studentiško gyvenimo šūkis „Komfakas – priot“. Išmokę jį dar traukinyje fuksai pademonstravo savo balsingumą ir skandavo šiuos žodžius mažiausiai tris kartus per dieną.

Iš fuksės Viktorijos dienoraščio: *

Atvirai kalbant, tas entuziazmas iš pradžių buvo tikrai nepriimtinas ir ta frazė „komfakas priot“ buvo tiesiog frazė ir negalėjau suprasti, kokio velnio, mane, vargšę fuksę, verčia tai skanduoti, jei aš nė per nago juodymą nesuprantu, kuom jau toks priot tas komfakas. Aišku, be abejo, paskui aš tuo įsitikinau tikrai ne vieną ir ne porą kartų ir pasitinkant gerbiamus politikus šaukiau kaip išprotėjus, nes velniava, bet komfakas tikrai priot.

Darbas specialybėse buvo pirmoji geresnė proga pažiūrėti į savo grupiokus iš arti, juos pačiupinėti ir netgi sužinoti, ką jie nuveikė savo gyvenime. Kuratoriai savo fuksams ne tik grūdo į galvą įvairią informaciją apie tvarkaraščius, dėstytojus, socialines stipendijas ir karines įskaitas, bet ir paruošė žaidimą „Bingo“, kurio metu reikėjo kuo daugiau išsiaiškinti apie savo naujuosius draugus: ar kuris nors yra melžęs karvę, turi žydras kojines, lankėsi nudistų pliaže ir t.t. Socialinio vakaro preliudija tapo užduotis nameliams – sukurti trumpą pasirodymą pagal pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Žinoma, nebuvo taip lengva, nes reikėjo sukurti naują šios senos istorijos versiją kad ir pavadinimu „Nekviesta Snieguolės meilė“, „Snieguolės tylėjimas“ arba „Snieguolė 40–ies ir dar skaisti“.

Iš fukso Martyno dienoraščio: *

Galų gale per lietų kas bėgte (o kas oriai lėtai, pvz, aš) iki pagrindinio namo, kur gavom užduotį nameliams: parengti vaidinimą pagal duotą temą Snieguolės motyvais. Mums papuolė „Snieguolė meluoja geriau“. Du Martynai (Maistas gyveno 11B), trys mano archyvystės ir trys jo... (kažkas) sukurpėm šiokį tokį spektaklį. Aišku, mus aplenkė daug kas (pvz, Snieguolė a la Vedęs ir turi vaikų, tačiau čia buvo vieno aktorių įtaka, o ir vaidinimo dėka jis tapo stovyklos žvaigžde; bei adminų, bet tie patyrę, turi Velykį, etc).

Po vaidinimų, sulaukusių audringų aplodismentų, fuksai sulaukė staigmenos – orientacinio žaidimo. Trasa lyg ir nesunki: virtuvė – pirtis – kuratorių namelis – krepšinio aikštelė – lieptelis prie ežero. Bet įveikti ją, kai esi surištas virve su komandos draugais ir turi tik užuominą, gali būti sunkoka. O dar užduotys, kurias reikia įvykdyti norint gauti tolimesnę nuorodą... Juk ne kiekvienam lengva šaradoje suvaidinti frazę „Mes dievinam seksą“ arba „Nuoga kuratorė pirtyje“ ar įveikti drovumą ir surišti kuo ilgesnę virvę iš drabužių. Bet visos penkios komandos sėkmingai grįžo į pagrindinį namelį sveiki ir gyvi. Tad toliau komandiruotė tęsėsi taip neformaliai, kaip tik beįmanoma – su šokiais ant baro, šokiais po baru, šokiais besilaistant vandeniu, taip tikintis nors kiek atvėsinti įkaitusią atmosferą.

Iš fukso Beno dienoraščio: *

Visą stovyklos laiką tikrai nebuvo kada sėdėti po medžiu ir krapštyti nosį. Smagi buvo užduotis nameliams, kuomet ir atsiskleidė komfakiečių talentas šiuolaikiškai inscenizuojant pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Pakankamai netikėtas buvo orientacinis žaidimas pirmą naktį. Nors grupinis blaškymasis „slieku“ po stovyklos teritoriją ir išvargino, tačiau teigiamai nuteikė prieš socialinį vakarą. Apskritai, socialinių vakarų negalima nepaminėti, nes jie tikrai verti savo vardo. Ten virė tikrasis gyvenimas, pradedant bendravimu, baigiant striptizu ant baro.

Deja, antrą valandą nakties linksmybės baigėsi ir visi persikėlė į savo ar nelabai savo namelius. Bet naktiniai nuotykiai lai išlieka kiekvieno asmenine paslaptimi. Tamsa pridengė visus ištroškusius tarnybinių romanų iki pat ryto.

O rytas prasidėjo labai anksti – septintą valandą, kai į lemiamą kovą dėl olimpinių bronzos medalių stojo Lietuvos ir Argentinos krepšinio rinktinės. Rungtynės buvo sunkios ir lietuviams nelabai linksmos. Mūsiškiams reikėjo tenkintis mediniais medaliais, o fuksams – liūdesiu, kurio nebuvo galima nuplauti alumi, nes už tai grėsė kelionė namo anksčiau laiko. Tad pažiūrėję į sportininkus, fuksai buvo priversti pasportuoti patys. Rytinėje mankštoje maratonų bėgioti neteko, bet pritūpimai, šokinėjimai ir linksmasis „žydų“ šokis sušildė visus sąžiningai dariusius pratimus.

Teko „pašildyti“ ir galvas – minčių lietus apie rugsėjo pirmąją nulijo tuoj po pusryčių, kai visi ėmė galvoti, kaip komfakas gali nustebinti visą universiteto bendruomenę. Keista, bet viena populiariausių idėjų buvo apsirengti ateiviais. Kol fuksai pristatinėjo, kaip jie įsivaizduoja save eisenoje, Pailgį pasiekė dar keli komadiruotės dalyviai – Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys su studijų ir mokslo prodekanėmis Renata Matkevičiene ir Aušra Navickiene.

Iš fukso Martyno dienoraščio: *

Galų gale neištvėręs išspūdinau laukan, kur buvo žaidžiamas kissing-killing game (berniukai –numeriukai, mergaitės – raidytės. Sėdintis vidury berniukas sako numerį ir raidę, jį pabučiuot metasi mergaitė, ją bučiuot metasi berniukas. Pralaimėjęs sėda į centrą. Kai kurios taip bučinio saugojosi lyg vaikinukas norėtų atimt nekaltybę, užstatyt vaiką ar net mobilų pavogt. Kitos puola bučiuotis su gąsdinančiu aršumu. Geras žaidimas, mokyklose per fizinį jei būtų, niekas fizinio nepraleistų). Tada vos nebuvau išnuobodintas iš sveiko proto įvairių KOMFAKERINIŲ spaudos instancijų pristatymo (gal kiek įsiminė Studentų Era ir KOMFAKAS.LT; paskutinis labiau, dėl elektroninio formato ir gražaus personalo).

Vakarop į Pailgį atvyko tie, kurie komfaką jau baigė (arba turėjo baigti, bet jiems dar nepavyko jo įveikti) – veteranai. Jie pasakojo apie tai, kaip mokėsi ar nesimokė ir kaip keliavo į pirmąją fuksų stovyklą. Joje dalyvavo visi du fuksai ir visi du vadovai! Nepalyginsi su dabartiniais 92 jaunuoliais ir beveik 20-čia vyresniųjų. Veteranai paragino stoti į žygeivių klubą (net filmuką apie savo nuotykius pademonstravo) ir išmokė dainuoti dainą, kurioje vyravo garsai „bum bum“, „lia lia lia“ ir žodžiai „viens bokalas, du bokalai, trys bokalai, daug bokalų“.

Iš fukso Beno dienoraščio: *

Visą stovyklą atmosferoje tvyrojo fantastiška nuotaika, kurią sukūrė patys komfakiečiai. Kaip teigė pas mus pasisvečiavę veteranai, Komfako stovyklos yra geriausios dėl jose esančių žmonių, kuriuos į Komfaką švysteli Dievo ranka. Turbūt būtent dėl ten buvusių žmonių ir jų šypsenų taip gera prisiminti tas tris dienas dienas. Komfakiečiai nerealūs. Čia panašiai kaip su šūkiu „Komfakas PRIOT“. Kitaip tiesiog nebūna :).

Antrasis ir paskutinis socialinis vakaras prasidėjo „Kisserio-killerio“ žaidimu, kai turi nužudyti tam tikrą žmogų, jį pabučiuodamas, bet tik tada, kai niekas nemato. Laimėtojui pažadėti prizai – siurprizai. Po tradicinio klausimo sprendimo ir netradicinio veterano pirkimo visi išsibastė kas sau: į pirtį, į šokių salę, prie baro, į balkoną ar netgi prie namelio. Tik visi buvo atsargūs ir saugojosi tamsių šešėlių, iš kurių galėjo išlįsti tavasis žudikas, įtartinai atkišęs lūpas. Ištvermingiausieji miegoti nuėjo trečią valandą nakties prieš tai šokių aikštelėje sukūrę naująjį komfako himną: „Mes esam jūsų draugai. Jūs niekada nebebūsit vieni. Nu davaiiiii!“

Pirmadienio rytas išaušo šaltas ir šlapias, bet mankšta vis tiek įvyko. Truputis palakstymo, truputis žydų šokių, o tada jau pusryčiai ir ruošimasis namo su privalomaisiais darbais: tvarkymusi ir laiškelių naujiesiems draugams rašymu. Lyjant lietui, toje vietoje, kur senais gerais laikais žaliavo pievutė, o ne tokiais gerais laikais liko purvynas, buvo išdalinti apdovanojimai labiausiai pasižymėjusiems fuksams (net keli iš jų – už tarnybinius romanus!), ir greitai išdalintas paštas. Bendros nuotraukos ir... Kelias atgal prie traukinio, iš kurio jau lipa kiti pirmakursiai, ateityje besivadinsiatys politologais.

Komandiruotė baigėsi ten, kur ir prasidėjo – Vilniaus traukinių stotyje vėl skanduojant, kad „Komfakas – priot“.

Pabaiga?

Iš fuksės Viktorijos dienoraščio: *

Supratau, kad ši stovykla iš tiesų yra gyvybiškai svarbi. Ne tik todėl, kad visi apsiuosto, apsitrina, susibičiuliauja, bet tai yra reklama to gyvenimo, kuris mūsų laukia priešaky ir tikrai kerta per kelius vos pagalvojus apie jį. Mes dar neturėdami studentų pažymėjimų jau turėjome galimybę pasijusti lygiais su vadovais, kuratoriais ir jų draugais, suprasti, kad jau esame jų tarpe ir kad būsime ne daug pavienių asmenų/ individualybių, o vienas pulsuojantis ir kupinas idėjų vienetas. O tai, mano nuomone, yra labai svarbu adaptacijos procese, nes visgi būsime išspjauti į nežinomybę.

Ir man širdy net gera pasidaro, kai įsivaizduoju rugsėjo pirmąją ir kitų komfakiečių išsigandusius veidus ir juos mindžikuojančius ir pasimetusius ir nesuprantančius, kuom jau toks „priot“ tas komfakas. O tada jau ir aš jiems galėsiu tai įrodyti.

Iš fukso Martyno dienoraščio: *

Kaip ir turiu parišt, nes stovykla lyg ir baigėsi, o dar apie elgesį traukiny gali koks geležinkelininkas paskaityt. All in all, stovykla buvo fucking awesome, dauguma liaudies fucking great. Geriausiai viską susumuoja KOMFAKAS PRIOT!!! (clap clap).

Iš fuksės Linos dienoraščio: *

Ech, gal kitąmet reiks perstot į kokią informologiją, kad galėčiau visa tai pakartot.

* - kalba netaisyta, juk tai dienoraštis.

P. S. Ačiū fuksams už aktyvumą!

< Buvęs		Kitas >

Prisijungimas

Statistika

Prisijungę

Mus rasite

Fukso komandiruotės dienoraštis

Komentuoti

Draugai

Idėja!

Partneriai