Aktualijos

„O beautiful for spacious skies, 
For amber waves of grain, 
For purple mountain majesties 
Above the fruited plain! 
America! America! 
God shed his grace on thee 
And crown thy good with brotherhood 
From sea to shining sea!..“

Ne, aš nesityčioju. Taip, aš suprantu, kad šiandien pirmadienis. Nemėgstu pirmadienių lygiai taip pat, kaip ir Garfildas. Ir tikriausiai lygiai taip pat, kaip Tu. Bet šiandien viskas kitaip. Šis pirmadienis oficialiai pripažintas miego diena. Švęsiu ją taip, kaip pridera – miegosiu. Ir neprikels manęs nei audra, nei lietūs, nei speigai… Siūlau prisidėti. Ne, nesiūlau miegoti kartu su manim. Šiandien aš noriu skirti savo laiką tik sau pačiai ir miegui. Velniop tuos darbus! Na, gerai, paskutinį... Papasakosiu Tau kelis įdomius dalykus apie miegą. O paskui eisiu prigulti, pavargau, ta pastraipa pati „nepasirašė“...

Ar susimąstot, kuo mes iš tikrųjų galime didžiuotis? Žmonės. Renginiai. Tradicijos. Liaudies dainos. Tautiniai šokiai. Būdas? Vienybė? Kas?

Į šitą klausimą atsakykim kiekvienas. O aš rašau savo atsakymą.

Meilė tėvynei gali būti išreiškiama ne tik skambiu žodžiu patriotizmas. Ne tik iš visų plaučių rėkiant „aš patriotas, nes Lietuva – lietuviams!“. Meilė gali būti ir mažytė, ir kukli, ir rami, kartais nepastebima, bet nuo to nė kiek neprastesnė. Galima sakyti, kad myli Lietuvą draugui, gali tai sakyti kaimynui, o kai kurie tai tyliai šnibžda kam nors, gyvenančiam už tūkstančių kilometrų nuo mūsų. Tas kažkas dažnai net nežino, ką mes mylime ir kur yra Tai, bet džiaugiasi ir keistai, tik pagal jiems suprantamas taisykles, linksi galva bei šypsosi, nes jie žino – namai yra geriausia vieta pasaulyje. 

Apie mūsų mažyčius namus didelio pasaulio gyventojams jau ne pirmą kartą pasakoja Martynas Starkus kartu su Vytaru. Radzevičiumi Vytaru. Jų kelionės į Ameriką, Afriką, Kiniją ar Indiją niekada nelieka nepastebėtos. Per daug jie išsiskiria iš vietinės aplinkos. Ir kaskart paklausti „Where are you from?“, jie nesikuklindami atsako „Lithuania“. Na ir kas, kad beveik niekas nežino kas ta Lithuania. Užtat mes žinome. 

Kur bevažiuotų, jie visada savo kelionės transportą puošia namų atributika. Kelionėje po Indiją, mūsų žurnalistų kompanionė Lachudra (taip meiliai vadinama Fiat markės mašinytė) išdidžiai nešė vėliavas. Tam, kad ir kiti savo namuose pamatytų dalelę mūsų namų. Jie dalijasi savo meile, skleidžia žinią, kad mes esame ten, in Europe. Toli ir ganėtinai maži, bet dėl to mūsų meilė nė kiek ne menkesne. Ji yra labai graži ir ypatinga. Kaip sako Marijonas – „Ir aš tikrai myliu Lietuvą! Ar mylit ją jūs?“.

Pilietiškumą kiekvienas iš mūsų suprantame skirtingai. Nevienodą reikšmę dvidešimtmečiui ir septyniasdešimtmečiui įgyja tokios datos, kaip Vasario 16-oji, Sausio 13-oji, Kovo 11-oji. Bendras tik supratimas, kad esame lietuviai, kad didžių tautiečių pastangų dėka gyvenam savo žemėje, kad kartais dar pajuntam bendrumo jausmą su kitu, šalia esančiu lietuviu. 

Ar daugelis iš mūsų susimąstė, kad atėjo viena svarbiausių švenčių metuose — Vasario 16-oji? Kartais atrodo, kad ji tampa vis mažiau reikšminga daugeliui tautiečių. Ypač jaunimui. KomFakas.lt, norėdamas suprasti, ką šiais laikais jaunam žmogui reiškia ši šventė, nenorėjo pesimizmo ir banalių replikų iš serijos „tai tik dar viena diena, kai nereikia nei į darbą, nei į univerą“. Taigi šįkart paprašėme apie ją pakalbėti tuos studentus, kurie turi teigiamų (arba neigiamų, tačiau pagrįstų) minčių, aplankančių artėjant šiai ypatingai dienai.

Nieko nepaisydama, atėjo Valentino diena. Jei jau turi porą, tai viskas išspręsta už tave: nerkis iš kailio, kad kita pusė būtų laiminga bent vieną dieną per metus. Arba lauk, kol kita pusė išsiners – šovinistiškai „primetu“, kad iš vaikinų tikimasi daugiau nei iš merginų.