Per sesiją supratau, kad žmonės vis dėlto yra tokios būtybės, kurios visada vertins savo pastangas tik lygindamos jas su kuo nors materialiu: skaičiuku, kuris pasirodo informacinėj sistemoj ar, dar blogiau, su skaičiuku, pasirodžiusiu draugo informacinėj sistemoj.
Kodėl mes niekada negalvojame: „Tikrai daug mokiausi ir džiaugiuosi savim, kad šitiek laiko skyriau studijoms ir šitiek daug naujo sužinojau.“ ? Kodėl mums taip svarbu būti priskirtiems kažkokiai skaitinei reikšmei? Ir dar būtinai didesnei nei kitų?