Mokslo prodekanės doc. Aušros Navickienės manymu, šį reiškinį gali išstumti tik mūsų visų pilietiškumo pajauta. O išstumti jį, tikimasi, įmanoma. Didžiausia kliūtis šiame procese – studentų baimė kovoti už teisę į kokybiškas ir sąžiningas studijas, garsiai išsakyti savo nuomonę ir iniciatyvos trūkumas.

Kai pagarba tampa gyvenimo norma

Doc. Aušra Navickienė pirmiausia klausia, kas yra nusirašinėjimas, ir siūlo patiems studentams pagalvoti kaip šį reiškinį mūsų akademinėje bendruomenėje būtų galima interpretuoti. „Dėstytojo pareiga – suteikti visiems lygias galimybes ir vykstant nesąžiningam egzaminui, jis turi atsiskaitymą nutraukti. Dėstytojas privalo objektyviai vertinti žinias, nusirašinėjimas trukdo šiam objektyvumui“, – teigia prodekanė. Apskritai A. Navickienė nėra bausmių šalininkė, ji teigia, jog iš savo praktikos supratusi, kad su nesąžiningumu gali susidoroti tik pačių studentų netolerancija nusirašinėjimui – aiški pilietinė pozicija: „Kai sąžiningas elgesys ir pagarba kitam tampa gyvenimo norma, ji būna priimtina daugumai, o kiti priversti prie to prisitaikyti“. Visgi pakeisti suvokimą daug sunkiau nei nubausti. „Dėl nusirašinėjimo kenčia visi, ypač patys studentai. Konkurencijos gyvenime daug ir ji stipri, tad svarbu, kad ji būtų bent jau sąžininga“, – įsitikinusi A. Navickienė.

Neprimuš su beisbolo lazda

Dr. Renata Matkevičienė mano, jog ne dėstytojo užduotis gaudyti studentą, kad jis nenusirašytų. Čia svarbus studentų vaidmuo, tai, kiek jie jaučia savigarbos ir pagarbos. Tačiau atvejų, kad jie patys praneštų apie nusirašinėjančius egzamino metu, nėra buvę. „Pasitaiko, kad ateina studentai po egzamino ir skundžiasi, kad daug kas nusirašinėjo. Tada klausi kur, prašai parodyt, juk ir dėstytojas ne visad gali tai pamatyti... Reikia studentų iniciatyvos: negi nusirašinėjusysis lauks už kampo pasiėmęs beisbolo lazdą ir primuš tą, kuris buvo sąžiningas? Neprimuš,“ – drąsina prodekanė. Pasak jos, reikia kažkada pradėti studentams imtis prevencijos: akcija „Stop nusirašinėjimui“ – geras dalykas, tik ne dėstytojas turėtų kviestis stebėtojus, o studentų atstovai būti priedėlis visame egzamino procese. „Kai didysis brolis stebi, ir nosies krapštyt nesinori, ir mintys negeros pasitraukia,“ – šmaikštauja R. Matkevičienė, teigdama, jog daugiau žmonių buvimas egzamine labiau įpareigoja. Pašnekovės įsitikinimu, pilietinis įsisąmoninimas – turbūt vienintelė išeitis kovojant su nesąžiningumu universitete.

Komunikaciniai barjerai

R. Matkevičienė sako, kad dėstytojo kaltė, jei jis sudaro sąlygas nusirašinėjimui, pateikdamas užduotis, kurios analogiškos dėstytai medžiagai – tuomet studentas ir gali pasiėmęs lapelį nurašyti „vienas prie vieno“. Taip neturėtų būti: egzamino metu studentas turėtų analizuoti, mąstyti, kad būtų įvertintas jo viso semestro darbas. Kaip teigia respondentė, ten, kur vertina žmogus, pasitaiko klaidų, tad studentai neturėtų bijoti pasidomėti, kodėl taip buvo įvertinti. „Jūs žinote, kaip koks dėstytojas dirba, ką reikia keisti; perduodat tai vieni kitiems. Mes, vyresni, ne visus dėstytojų ypatumus žinom. Tereikia ateit pasikalbėt. Jūs žinote, ką sakote, mes žinome tik tiek, kiek pasako dėstytojai, pristatydami savo studentų apklausas“.

Ką laikote nusirašinėjimu? Ar kolegų pasitarimą egzamino metu priskirtumėte šiai sąvokai?

R. Matkevičienė:

– Prasidedant egzaminui sakau, jog negalima kalbėtis su kolega (jei yra klausimų – tegu klausia manęs); žiūrėti į bet kokius atsineštus daiktus. Tada stebiu, kad nekalbėtų. Patrukdę kurso draugą kelis kartus, studentai jau trukdo visai auditorijai, susilaukdami ir „tramdančių“ mano replikų. O juk draugas jums ir nepasakys išsamaus atsakymo, nes turi įsigilinti į tai, ko jo klausiat. Be to, nemanau, kad tas, kuris, bus paklaustas, norės paaukoti laiką ne savo atsakymui, o tam, kad įveiktų kolegos užduotį...

Dėstytojus reikia šviesti

– Būna, kad eini per auditoriją ir jauti, kad nusirašinėjama. Kartais matai, kad kažkas ne taip žmogaus elgesy: jis susikaustęs, stebi aplinkos reakciją. Tačiau nėra kaip patikrinti jo sąžiningumo, tiesiog nuolat stebi tą žmogų. Lūpų krutinimas, ausies krapštymas tiesiog varo iš proto. Problema ta, kad nežinau dabar visų būdų kaip yra nusirašinėjama. Negali pagaut, nes nežinai kaip gaudyt. Kad dabar iš kojinės trauktų paruoštukes, – labai abejoju... Reikėtų prieš egzaminus pasikviesti studentų atstovybę, kad papasakotų dėstytojams kokie dabar yra nusirašinėjimo būdai.

Labai nepatinka, kai bando nusirašyti nuo sąsiuvinio, konspektų. Kai pamatai tokį ketinimą, persėji – įdeda sąsiuvinį atgal. Mane stebina žmonės, kurie atsineša paruoštukes. Juk jei jomis naudosies, dėstytojas tikrai pamatys, jeigu neskaito tuo metu laikraščio. Net jei ir testo klausimui atsakymą nori greit surasti iš paruoštukės, turi tiksliai žinoti, kur jis yra.

Kodėl nusirašinėjama? Galbūt labai sudėtinga medžiaga. Tam tikras elgesys atsinešamas iš mokyklos. Galbūt kai kurie studentai pernelyg nepasitiki savo jėgomis. (Kai nusirašinėjama manant, jog dalykas tau visiškai nereikalingas ir neaktualus... ) Visi dalykai kažkuo naudingi, jei nepritaikomi praktikoje – bent skatina mąstyti, išmokti naudoti mąstymo sistemas. Niekad negali žinoti, ko tau prireiks ateityje. Viskas priklauso nuo požiūrio: jeigu mokaisi tik dėl diplomo, darysi viską, kad tik kuo lengviau jį gautum, tad ir nusirašinėsi nepaisant to, ar dalykas tau įdomus, ar ne.

Nusirašinėjimo prevencijos

– Leisti visus studentus per egzaminų centrą gal ir būtų išeitis. Tačiau norisi studentą išklausyti ir pačiam dėstytojui, pamatyti, ką jis per pusmetį iš tavęs sužinojo. Gal reikia daryti auditorijas, slopinančias garsus... O aš tikiuosi, kad jei buvau sąžininga per visą semestrą, ir studentai su manim bus sąžiningi.

Stop studentų tylai

– Praėjusį semestrą oficialiai buvo gautas tik vienas studentų nusiskundimas dėl studijų. Studentai šnabždasi tyliai apie tai, kas jų netenkina, tačiau niekam to nepasako, nepasako dėstytojui, nepasako studijų programos pirmininkui, nepasako tiems, kurie turi galios peržiūrėti ir keisti studijų programą... O jos juk nėra monumentalūs dariniai. Tereikia studentų drąsos ir noro bendradarbiauti. Esat visada laukiami pokalbiams studijų (gerinimo) klausimais, – baigia pašnekesį R. Matkevičienė.

Iš studentų lūpų

Anonimas, 1 kursas

Nusirašinėjau paskutinį kartą 12-oje klasėje per kontrolinius. Tiesa, per egzaminą SC labai gražiai pusę atsakymų susiderinau su gretimai sėdinčiais ultra–moderniu žvairavimo būdu (juokiasi). Per sesijos egzaminus nusirašinėjo tik kokie keli is visų mūsų 40-ies. Kodėl nusirašinėjama? Matyt vietoj konspektų rankose dažniau būna bokalai...:) O jei rimtai, gal saugiau jaučiasi studentai... Aš pats mokykloje nusirašinėdavau, nes tiesiog nesugebėdavau visko atsiminti. Jei būčiau mokytojas/ dėstytojas, nebūčiau pats griežčiausias. Manau nusirašinėti nėra baisu, kaip ir mokykloj, juolab kad visi techniką turbūt „atkalę“ po 12 mokslo metų, tad ir prigaut sunku. Kad ir kiek bus kovojama, nusirašinėjimas – tas pats kaip ir rūkymas ar aliukas. O kad kolegos skųstų realu nebent tik tiek, kiek labai labai jiems nepatinka nusirašinėjantis žmogus kaip asmenybė.

Agnė, 1 kursas

Moderniausi nusirašinėjimo būdai man vis dar gili paslaptis. Bet įmanoma pasitelkti į pagalbą mobiliuosius telefonus su laisvų rankų įranga. Kaip tai panaudoti egzamino metu, kai aplinkui tvyro mirtina tyla, – neįsivaizduoju. Pati nusirašinėjau vieno egzamino metu (jeigu įmanoma tai pavadinti nusirašinėjimu), nes dėstytoja toleravo pokalbius tarpusavyje, tad pasinaudojau draugės užuominomis, kad prisiminčiau daugiau reikalingos informacijos, padėjau ir kitiems. Bet manau, kad tai buvo vienintelis toks egzaminas, kuriame buvo įmanoma nusirašyti man ir mano kursiokams. Iš tiesų, negaliu kalbėti už kitus, juk nesekiau jų, rūpinausi tik savimi. Manau, kad studijuojame tam, kad įgytume žinių, taigi per egzaminus turime parodyti realias žinias, o ne tai, ką užsirašėme per paskaitas konspektuose (nors nežinia, kiek tų žinių išlieka praėjus atostogoms po sesijos). Nenusirašinėju norėdama būti sąžininga. Jei nusirašinėja kiti – tai jų rūpestis. O kodėl jie tai daro? Dėl geresnių studijų rezultatų, dėl to, kad patingėjo mokytis ir tikisi kaip nors išsisukti. Universitete bandyta vykdyti akciją „Nusirašinėjimui – ne“, bet ar ji davė kokių rezultatų? Kas norėjo – tas ir nusirašė. Žmonių, stebinčių studentus egzaminuose, nemačiau. O bet koks įskundimas gali būti netgi pavojingas mūsų šalyje, kurioje visi vieni kitus pažįsta.

Gediminas, 4 kursas

Nusirašinėjimo būdai: žinau, kad yra sagos dydžio kameros, kurių nuoma parai ~20 Lt; taip pat galima atsispausdinti žiebtuvėlio mėlynos spalvos spinduliais matomu rašalu tuščią lapą su nematoma „špargalke“. Pats nenusirašinėju, bet pastebėjau, kad bent 1/3 kurso nuolat nusirašinėja. Taip daro, nes nepasitiki savo jėgomis arba neišmoksta visko. Į nusirašinėjimą žiūriu neutraliai: pažymio pavydėti nevalia, be to kiekvieno požiūris į studijas skirtingas ir už tai teisti negalima. Manau, kad neverta taikyti kažkokias papildomas priemones kontrolei ir išradineti iš naujo dviratį. Šiaip ar taip net ir pačiuose geriausiuose universitetuose nusirašinėjama ir iš to nėra daroma tragedija.

Jei jūsų nuomonė nesutampa su išdėstytomis mintimis, pasireikšti galite komentaruose :).