Kada nors galvojai sudalyvauti programoje „Work & Travel USA“? Turi klausimų, į kuriuos atsakyti gali tik žmogus, savo kailiu išbandęs šią akciją-atrakciją? Say no more! Jis – Audrius Tamulis, antrakursis VIV‘o studentas, šią vasarą klajojęs Kansas City gatvėmis... Dorotės iš „Geltonų Plytų Kelio“ tvirtino nesutikęs (tai buvo mano klausimas), tačiau žada atsakyti į visus KomFakas.lt skaitytojų klausimus, užduotus „Komentarų“ skiltyje.

Kaip kilo idėja sudalyvauti „Work & Travel USA” programoje? 

Berods kovo mėnesį, kai įėjau į KFSA kambarėlį, beveik man nepažįstama mergina sako man: „Važiuojam į Ameriką?“. „Važiuojam“,– sakau. (juokiasi) Pašnekėjom ir pradėjom po truputį dokumentus tvarkyt, kadangi labai daug popierizmo...

Kokius dokumentus teko susitvarkyti? 

Visų pirma, reikia turėti pasą. Tą popieriaus gabalą, o ne kortelę. Tada reikia pasirašyti sutartį su PLC (pasaulio lietuvių centru) ir nuspręst ar darbo pats ieškosies, ar iš katalogo rinksies (darbdavių kontaktai, aprašymai ir pan.), ar PLC tau patys suras. (Yra koks nors skirtumas?) Taip. Yra kainos skirtumas. Jei imsi katalogą į rankas, sumokėsi keliais šimtais daugiau. Jei norėsi, kad PLC tau patys surastų ir įdarbintų, tai bus dar brangiau. Bet pastarasis būdas, mano manymu, nėra pats geriausias, mat jis brangiausias ir nėra tokio didelio pasirinkimo, kaip kad iš katalogo. Pigiausias būdas – pačiam ieškotis, tačiau jei neturi pažįstamų JAV, tai nieko nebus. Man surado darbą dėdė, gyvenantis Kansas City‘je,  Misūrio valstijoje, tad man buvo lengviau ir pigiau, tačiau kilo problemų dėl Socialinio draudimo numerio („Social Security Number“). Tad manau, jog optimaliausias pasirinkimas yra rinktis darbdavį iš katalogo ir bandyti pačiam su juo tartis.

Tai kokios ten problemos kilo su Socialinio draudimo numeriu? 

Kadangi turėjau dirbti kinų restorane „P.F.Chang‘s“, o tai yra didelis restoranų tinklas, nepriklausantis „Work & Travel USA“, tai mano darbdaviai niekad nebuvo susidūrę su studentais iš kitų šalių. Jei būčiau rinkęsis darbą iš katalogo, tokių problemų nebūtų kilę, mat darbdaviai jau ne pirmąkart tvarkytų studentams dokumentus, ir būčiau galėjęs dirbt vos atvykęs. Tad susiklostė taip, jog tik baigęs mokymo kursus („Backwaiter“ pareigoms), negavau darbo, mat nebuvo to prakeikto „Social Security Number“. Tai ir pratupėjau tris savaites be darbo.

O kodėl Tu jo iškart negavai?

Kadangi nežinojau, kad iš viso taip gali nutikt, tai pradėjau bendraut su „P.F.Chang‘s“ žmonėmis tik jau būdamas JAV. Jei būčiau iš katalogo ką nors išsirinkęs, tai būčiau susitaręs tuo pačiu metu ir dėl SSN ir viskas būtų sutvarkyta, dar prieš dedant pirmą žingsnį ant Amerikos žemės. Anksčiau SSN gaut galėjai per dvi savaites, bet po rugsėjo 11-osios viskas smarkiai sugriežtėjo, ir sakyčiau man dar pasisekė, kad gavau per tris, mat labai ilgai trunka, kol patikrina, kas tu per vienas. Na, žinai, u hu hu, teroristai ir pan.

Tai po trijų savaičių pradėjai dirbt „P.F.Chang‘s“ restorane? 

Mano pagrindinis darbas buvo „P.F.Chang‘s China Bistro“, kuriame dirbau maždaug 40 h per savaitę. Neva kinų restoranas, kuriame dirba apvalus nulis kiniečių, o visas virtuvės personalas – meksikiečiai. Tik maistas neva kinų, nors kaip man sakė, kinų maistas Kinijoje ir JAV „truputį“ skiriasi... O mano papildomas darbas buvo italų restorane „Figlio‘s“. Vietinis restoranėlis, tačiau aukštesnės klasės nei „P.F Chang‘s“. Ten dirbdavau maždaug 10 h per savaitę. (Nesunku derint buvo?) Nesunku, mat kinų restorane pamainomis darbas buvo, reikėjo išdirbt gal 25 h per savaitę, bet galėjai drąsiai imt daugiau pamainų, internetu viską tvarkydavau, kadangi viskas kompiuterizuota ir modernu. Matai laisvą pamainą ir jei nori, pasiimi. Taip pat gali savo pamainą „išmest“ ir kai kas nors kitas ją pasiima, tu už ją nebeatsakingas. Viskas labai tvarkinga ir paparasta. Imdavau kuo daugiau darbo, kad pinigų daugiau užsidirbčiau.

Kiek reikėjo skirti pinigų visam šitam malonumui?

Nuo idėjos iki sedėjimo lėktuve aš sumokėjau 3860 Lt. Bet galima ir su mažesniais finansais išsiversti. (Įdėmiai klausom...) Na, už bilietą iki Niujorko ir atgal sumokėjau 2050 Lt, o dabar gal pavyktų rast už kokius 1500-1700 Lt. Pati programa man kainavo maždaug 1500 Lt. Tai įskaičiavus paso pasidarymą ir visas kitas išlaidas, man tiek ir gavosi. Daugiausiai gali sumokėti kokius 4000 Lt.

O užsidirbt kiek įmanoma? 

Na, labai priklauso nuo to kiek dirbsi ir kur dirbsi. Su sezoniniais darbais vėl kitaip – priklauso nuo turistų srauto, pavyzdžiui kurortiniuose miestuose. Kansas City‘is nėra kurortas, bet vistiek kažkiek uždirbti pinigai skyrėsi skirtingomis oro temperatūromis, nors restoranas ir nebuvo lauke. Turint galvoje, kad aš tris savaites nedirbau, dėl SSN, viską sudėjus aš užsidirbau maždaug 3000 dolerių. Jei būčiau tas tris savaites dirbęs būčiau uždirbęs dar papildomus 500-600 dolerių. Nors aš ir nedirbau kaip vergas. Nereikia užmiršt, jog gyvenau pas dėdę, tai ir už gyvenamą vietą mokėt nereikėjo, už maistą beveik irgi. Tad išlaidavau tik savo malonumui, o ne reikmėms...

O pati  JAV… (buvau nemandagiai pertrauktas savo šauniojo kambarioko) 

Tuštybių mugė! Visa šalis kaip koks Akropolis. Žmonės dirba, perka, dirba, perka, dirba, perka, dirba.... (supratome... (nesusilaikiau neatkeršyjęs)) Tokie be asmenybių tie žmonės. Žinoma, su išimtimis, bet apskritai.... Kurortiniuose miestuose amerikiečiai malonūs iki šleikštulio, normaliuose miestuose – optimalus variantas, o didžiuosiuose  (pvz., Niujorke) tave gali vidury gatvės smaugt, o visiems bus nusispjaut. Nulis emocijų. Kaip arkliai kokie su akidangčiais (sušvilpia ir mosteli ranka tolyn nuo  savęs), ir nieks jiems nerūpi.

O dabar, jau po visko, nesigaili, jog į klausimą „Važiuojam į Ameriką?“ atsakei teigiamai? 

Nesigailiu, bet antrąkart tai nevažiuosiu. (Išraiškingai kilsteliu antakį) Na, jau trečią vasarą stengiuosi vis kuo nors kitu užsiimti. Štai kitą vasarą stengsiuosi kuo daugiau Lietuvos išnaršyti. Pradedant festivaliais, baigiant  įvairių vietovių aplankymu. Lietuvoj daug ką gali pamatyt... Tie patys amerikiečiai – gyvena dideleje šalyje, pragyvenimo lygis aukštas, bet kai paklausi, ką yra aplankę, kur keliavę, jei dažniausiai nurodo valstiją, iš kurios atsikraustė. O tiek ten visko pamatyt galima. Lietuviai greit bus tokie. „Kur esi buvęs?“ Atsakymas: „Londone, Ankaroje, Šiauliuose“. (juokiasi) 

Ką gali patarti tiems žmonėms, kurie galvoja sudalyvauti šioje programoje? 

Jei rasite darbą ne per pažįstamus, su kuriais bendrausite visą laiką, o per katalogą valstijoje, kurioje visi svetimi, tai vienam važiuot neapsimoka, nes bus labai nuobodu ir neįdomu, patys pagalvokit. Bet nevažiuokit ir su menkai pažįstamu žmogumi, ypač jei paskui su juo reiks gyvent. Nes neaišku, kaip jūs „sulipsit“. Geriausia važiuot su geru draugu, su kuriuo žinai, jog sugyvensit. O jei pas pažįstamus važiuosit, tai galit ir vieni važiuot. Tikrai nepasiklysit, jei ir iškiltų problemų, tereiktų prieit prie uniformuoto žmogaus ir jis jums padės. Gan paslaugūs žmonės.

Tai tiek. Kaip jau minėjau, jei turit klausimų, išdėstykit juos „Komentaruose“, o Audrius į juos atsakys.