|
1. Išsinerkite trumpam iš savo dėstytojo aureolės ir pažvelkite į šį vaidmenį iš šalies... O dabar pažvelkite į save kaip į paprastą žmogišką būtybę... Na, ką matote? |
 |
2. Koks Jūsų gyvenimo moto?
Nepajudinamo gyvenimo moto neturiu. Visas gyvenimas pernelyg ilgas ir margas. Šiuo metu turiu du taip vadinamuosius proginius moto ir jais remiuosi pagal ūpą bei reikalą. Abu gimę iš raštų. Kai ko nors siekiu, prisimenu Alberto Einsteino mintį, jo paties ranka įrašytą vienoje mano bibliotekos knygų: Selber denken und sich nichts einreden lassen (lietuviškai būtų maždaug taip: vadovaukis savo galva ir nesileisk įkalbamas). Kai nesiseka, prisimenu lakų aforizmą: gyvenimas kaip telegrama – trumpas ir pilnas klaidų (jis iš savo laiku garsėjusios „Šluotos“).
3. Kada Jūsų gimtadienis? Koks Jūsų zodiako ženklas?
Gimiau balandžio 21-ją. Po jaučio ženklu, bet jis, regis, jokios įtakos likimui neturėjo. Šiaip balandžio antroji pusė man patinka, nes Lietuvoje baigiasi prietemos ir abejonės, kad pagaliau ateis pavasaris.
4. Kokius savo charakterio bruožus išskirtumėte kaip ryškiausius?
Nežinau, ar toli prasilenksiu su teisybe pasakydamas, kad apčiuopiamiausias charakterio bruožas yra žemaitiškumas. Jį įvardija ir kiti, siedami su mano mintijimo ir kalbos savitumu, bendravimo su kitais žmonėmis būdu.
5. Kokį savo įprotį laikote keisčiausiu?
Žmonės su keistais įpročiais neturėtų dirbti Vilniaus universitete. O jei kas jų ir turi, tai vargu ar pats prisipažins. Tačiau nuo jūsų klausimo išsisukti negaliu, todėl vieną netinkamą įprotį paminėsiu: vairuoti mašiną neleistinu greičiu. Nepaisant policijos baudų, karo keliuose bauginimų ir šeimos draudimų. Šio įpročio norėčiau atsisakyti.
6. Kokia Jūsų didžiausia svajonė?
Medžioju senas, retas ir kuo nors vertingas knygas. Į Alsėdžių kapinių kalvas kada nors galėčiau ramiai kraustytis, jei savo Mažosios Lietuvos spaudos kolekcijoje palikčiau pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo Katekizmą (1547).
7. Kuris pasaulio kraštas Jus labiausiai žavi?
Amerika, Čekija, Estija, Latvija, Kanada, Lenkija, Norvegija, Rusija, Švedija, Tadžikija, Vokietija ir gal dar kuri kita šalis nežavi, nes jose buvau. Gal vertėtų pamatyti tą kraštą, kuriame kadaise gyveno protingiausi Žemės žmonės ir buvo parašyta Biblija. Bet ten neužsibūčiau. Grįžęs patraukčiau į Platelius. Ten rojus po lietuvišku dangumi.
8. Kokią Jūsų girdėtą frazę laikote protingiausia?
Niekas žmogui taip nekenkia, kaip jo paties liežuvis. Jai iliustruoti pavyzdžių iš savo paties patirties ir kitų gyvenimo turiu per akis.
9. Kokias pasakas labiausiai mėgote skaityti vaikystėje?
Eiliuotas. Jos atrodė lengvos, eiklios, vaizdžios, apibendrinančios. Jei klaustumėte pavadinimo, iš karto nepasakyčiau, bet po mėnesio kito kurią nors prisiminčiau. Ypač lietuviško futurizmo pradininko Kazio Binkio. Gaila, kad visos vaikystės knygelės yra pražuvusios.
10. Įsivaizduokite, Jums leista išsirinkti sau pravardę. Na?
Antantė.
11. Visi turi nors truputį laiko, kuriam sugalvotas keistas terminas – „laisvalaikis“. Iš tikrųjų retai kada jis būna „laisvas“. Vieni jo metu mezga, pliurpia telefonu ar kepa bulves, kiti dainuoja duše ar žiūri „Santas Barbaras“... Kuo užsiimate Jūs? Koks Jūsų hobis?
Visa tai, ką paminėjote, – ne man. Net jūros paplūdimyje neištveriu ilgiau valandos dviejų. Pats prasmingiausias mano laisvalaikis būna tą akimirką, kai darbas ir pomėgis sutampa. Jis dažniausiai apčiuopiamo prasmingumo ir nuotaikos įgauna vos pasineriu į lietuviškos raštijos ir knygos kultūros praeities pasaulį.
12. Žmonės negali visada būti tik rimti, protingi ir nepriekaištingai elgtis. Tai nuobodu. Pritardami šiam teiginiui, pasakykit ką nors „laisvo“, smagaus.
Deja, negaliu. Neturėjau, neturiu, o gal ir turėjau, bet seniai praradau humoro jausmą.
13. Kuo vaikystėje norėjote būti, kai užaugsite? Jei pamojus burtų lazdele staiga išnyktų dėstytojo specialybė, kokią kitą profesiją norėtumėt pasirinkti?
Vaikystėje norėjau būti daug kuo, visokių sugalvojimų ir pagalvojimų niekada neišvardinčiau, tėvo pageidavimu – vyskupu. Susiklosčius jūsų nurodytoms aplinkybėms, dabar tapčiau biografijų rašytoju. Žinoma, už pinigus.
14. Koks smagiausias įvykis Jums yra nutikęs per visą dėstytojavimo laikotarpį? Koks pokštas Jus įžeistų (buvo įžeidęs)? Kas jus išveda iš kantrybės?
Kai buvau jaunas ir nevedęs, neturėjau suvokimo apie madas ir rengiausi bet kaip. Pastebėjau, kad panašios spalvos rūbais pradėjo rengtis ir kai kurios studentės merginos, ypač neakivaizdininkės. Pasirodo, kažkas paskleidė gandą, kad tokioms gudruolėms nepalyginamai geriau sekasi mano egzaminuose. Kadangi reikėjo įrodyti, kad gandas neatitinka tiesos, pasisiuvau juodą kostiumą.
15. Ką manote apie studentų ir dėstytojų santykius? Ar jie pakankamai šilti?
Daugiskaita apie tokius dalykus neverta kalbėti. Studentai ir dėstytojai, kaip ir visi žmonės, yra įvairūs. Gali norėti būti šiltu ir draugišku, apsuptu dėmesio ir klegesio, tačiau jei dievai ar motina gamta to nedavė, tai nieko iš savęs ir neišspausi. Fakultete yra nemaža dėl kai kurių būdo savybių studentų mėgstamų dėstytojų. Tačiau mano įsitikinimu pačios svarbiausios ir vertingiausios dėstytojo savybės – taktas, kompetencija, profesionalumas ir gera lietuvių kalba.
16. Idealus studentas Jūsų akimis.
Tokių nebūna arba nepasisekė sutikti. Tačiau fantazuoti juk galime. Mano galva, idealus studentas yra tas, kuris pasirinko ir įstojo, galbūt net iš antro arba trečio karto, į savo vienintelę studijų programą, žino ko siekia, atskiria antraeilius dalykus nuo pirmaeilių, gerai moka gimtąją ir bent vieną užsienio kalbą, turi kūrybinių galių ir ambicijų, yra darbštus, visuomeniškas, laisvas nuo radikalių įsitikinimų ir minties, kad jis – pasaulio bamba.
17. Vietoj to, kad sėkmingai išdėstytumėte paskaitą, Jums liepta padaryti nei daug, nei mažai – tik pralinksminti abejingą kelių šimtų studentų auditoriją. Ką darysite ar sakysite?
Nieko sau užduotis! Turbūt pasinaudočiau bulvarinio šou pamokėlėmis: surengčiau kokio nors dešimtuko rinkimo konkursą. Pavyzdžiui, vyrų – strazdanočiausių nosių, merginų – ilgiausių pirštų ar talpiausio rankinuko. Sužinojęs rezultatus, laureatus ir „vaizdinę medžiagą“ paskelbčiau www.komfakas.lt.
18. Kaip pasikeitė KF Jums dirbant čia? Ką, Jūsų manymu, reikėtų keisti dabar? Kokį įsivaizduojate fakultetą po 10 metų?
Fakultetas buvo įkurtas mano akyse ir dalyvaujant, kartu nužingsniavome jau 16 metų. Pasikeitė daug kas ir į gerąją pusę. Susiformavo akademinis mokslininkų korpusas, Lietuvos mokslo sistemoje užėmėme stabilią mokslo krypties – Komunikacijos ir informacijos – nišą, parengėme mokslo ir mokymo veikalų, ištobulinome keletą aukšto reitingo studijų programų ir sutelkėme labai gabaus jaunimo avangardą. Ką keisti ir kur link sukti? Užduočių per akis. Svarbiausia – sukurti dėstytojų nuoseklaus atnaujinimo sistemą ir moderninti studijų turinį. Tad viltys dėtinos į magistrantūrą, jai kandidatus numatant ir globojant jau bakalaurantūroje. Būčiau patenkintas, jei po 10 metų fakultetas jau dirbtų specialiai jam suprojektuotame ir įrengtame pastate.
19. Kaip skatinate studentus tobulėti? Kaip paįvairinate įprastą dėstymą? Kuo nustebinate studentus seminarų metu?
Kelias link tobulėjimo – per kūrybingumo kurstymą ir ugdymą. Jį galima rasti įžvelgus studento polinkius, gabumus tam tikriems dalykams, plunksnos lankstumą. Su auditorijos stebinimais toli nenukeliausi. Labai garsus profesorius, mano mokytojas (dabar jau velionis) paskaitose skelbdavo mažas relaksacijos pertraukėles ir pasakodavo anekdotus. Jis anekdotų žinojo daug, nes buvo kariavęs ir dar priedo geros atminties, tačiau neturėjo pasakotojo gabumų, todėl jo sumanymas nieko nedavė. Mums patiko tik pačios pertraukėlės. Jei anekdotus pasakočiau aš, vaizdelis būtų ne kitoks. Savo paskaitas ir seminarus stengiuosi paįvairinti dėmesingumą ir smalsumą žadinančios medžiagos intarpais. Ar kas iš to pavyksta – ne man spręsti.
20. Ko palinkėtumėte, patartumėte studijomis ir dėstytojais „žiauriai“ nusivylusiam „studenčiokui“?
Žinoti, kur lendi ir kur gali įklimpti ne pradėjus krimsti nemėgstamą dalyką, o kai pildai prašymą priimti į 20 studijų programą penkiuose universitetuose penkiuose Lietuvos miestuose. Nepatinka – maukit kuo greičiau ir kuo toliau iš to ar ano fakulteto. Studijuokit ne keturis, o dešimt metų. Padirbėkit, pastudijuokit, vėl padirbėkit, svetur pasimiklinkit, smegeninėn šio to įdrėbkit. Tada „žiaurūs“ nusivylimai savaime išgaruos. Tai, kad būsimiems studentams stojant į universitetus leidžiama rinktis kone dvidešimt studijų programų, laikau jaunimo sąmoningu demoralizavimu ir mulkinimu. Tai Lietuvos aukštojo mokslo istorinė klaida. Manau, kad dėl tokios mokslo „politikos“ daugiau nei pusė studentų patenka ne ten, kur nori ir ne ten, kur tinka.
Nepajudinamo gyvenimo moto neturiu. Visas gyvenimas pernelyg ilgas ir margas. Šiuo metu turiu du taip vadinamuosius proginius moto ir jais remiuosi pagal ūpą bei reikalą. Abu gimę iš raštų. Kai ko nors siekiu, prisimenu Alberto Einsteino mintį, jo paties ranka įrašytą vienoje mano bibliotekos knygų: Selber denken und sich nichts einreden lassen (lietuviškai būtų maždaug taip: vadovaukis savo galva ir nesileisk įkalbamas). Kai nesiseka, prisimenu lakų aforizmą: gyvenimas kaip telegrama – trumpas ir pilnas klaidų (jis iš savo laiku garsėjusios „Šluotos“).
3. Kada Jūsų gimtadienis? Koks Jūsų zodiako ženklas?
Gimiau balandžio 21-ją. Po jaučio ženklu, bet jis, regis, jokios įtakos likimui neturėjo. Šiaip balandžio antroji pusė man patinka, nes Lietuvoje baigiasi prietemos ir abejonės, kad pagaliau ateis pavasaris.
4. Kokius savo charakterio bruožus išskirtumėte kaip ryškiausius?
Nežinau, ar toli prasilenksiu su teisybe pasakydamas, kad apčiuopiamiausias charakterio bruožas yra žemaitiškumas. Jį įvardija ir kiti, siedami su mano mintijimo ir kalbos savitumu, bendravimo su kitais žmonėmis būdu.
5. Kokį savo įprotį laikote keisčiausiu?
Žmonės su keistais įpročiais neturėtų dirbti Vilniaus universitete. O jei kas jų ir turi, tai vargu ar pats prisipažins. Tačiau nuo jūsų klausimo išsisukti negaliu, todėl vieną netinkamą įprotį paminėsiu: vairuoti mašiną neleistinu greičiu. Nepaisant policijos baudų, karo keliuose bauginimų ir šeimos draudimų. Šio įpročio norėčiau atsisakyti.
6. Kokia Jūsų didžiausia svajonė?
Medžioju senas, retas ir kuo nors vertingas knygas. Į Alsėdžių kapinių kalvas kada nors galėčiau ramiai kraustytis, jei savo Mažosios Lietuvos spaudos kolekcijoje palikčiau pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo Katekizmą (1547).
7. Kuris pasaulio kraštas Jus labiausiai žavi?
Amerika, Čekija, Estija, Latvija, Kanada, Lenkija, Norvegija, Rusija, Švedija, Tadžikija, Vokietija ir gal dar kuri kita šalis nežavi, nes jose buvau. Gal vertėtų pamatyti tą kraštą, kuriame kadaise gyveno protingiausi Žemės žmonės ir buvo parašyta Biblija. Bet ten neužsibūčiau. Grįžęs patraukčiau į Platelius. Ten rojus po lietuvišku dangumi.
8. Kokią Jūsų girdėtą frazę laikote protingiausia?
Niekas žmogui taip nekenkia, kaip jo paties liežuvis. Jai iliustruoti pavyzdžių iš savo paties patirties ir kitų gyvenimo turiu per akis.
9. Kokias pasakas labiausiai mėgote skaityti vaikystėje?
Eiliuotas. Jos atrodė lengvos, eiklios, vaizdžios, apibendrinančios. Jei klaustumėte pavadinimo, iš karto nepasakyčiau, bet po mėnesio kito kurią nors prisiminčiau. Ypač lietuviško futurizmo pradininko Kazio Binkio. Gaila, kad visos vaikystės knygelės yra pražuvusios.
10. Įsivaizduokite, Jums leista išsirinkti sau pravardę. Na?
Antantė.
11. Visi turi nors truputį laiko, kuriam sugalvotas keistas terminas – „laisvalaikis“. Iš tikrųjų retai kada jis būna „laisvas“. Vieni jo metu mezga, pliurpia telefonu ar kepa bulves, kiti dainuoja duše ar žiūri „Santas Barbaras“... Kuo užsiimate Jūs? Koks Jūsų hobis?
Visa tai, ką paminėjote, – ne man. Net jūros paplūdimyje neištveriu ilgiau valandos dviejų. Pats prasmingiausias mano laisvalaikis būna tą akimirką, kai darbas ir pomėgis sutampa. Jis dažniausiai apčiuopiamo prasmingumo ir nuotaikos įgauna vos pasineriu į lietuviškos raštijos ir knygos kultūros praeities pasaulį.
12. Žmonės negali visada būti tik rimti, protingi ir nepriekaištingai elgtis. Tai nuobodu. Pritardami šiam teiginiui, pasakykit ką nors „laisvo“, smagaus.
Deja, negaliu. Neturėjau, neturiu, o gal ir turėjau, bet seniai praradau humoro jausmą.
13. Kuo vaikystėje norėjote būti, kai užaugsite? Jei pamojus burtų lazdele staiga išnyktų dėstytojo specialybė, kokią kitą profesiją norėtumėt pasirinkti?
Vaikystėje norėjau būti daug kuo, visokių sugalvojimų ir pagalvojimų niekada neišvardinčiau, tėvo pageidavimu – vyskupu. Susiklosčius jūsų nurodytoms aplinkybėms, dabar tapčiau biografijų rašytoju. Žinoma, už pinigus.
14. Koks smagiausias įvykis Jums yra nutikęs per visą dėstytojavimo laikotarpį? Koks pokštas Jus įžeistų (buvo įžeidęs)? Kas jus išveda iš kantrybės?
Kai buvau jaunas ir nevedęs, neturėjau suvokimo apie madas ir rengiausi bet kaip. Pastebėjau, kad panašios spalvos rūbais pradėjo rengtis ir kai kurios studentės merginos, ypač neakivaizdininkės. Pasirodo, kažkas paskleidė gandą, kad tokioms gudruolėms nepalyginamai geriau sekasi mano egzaminuose. Kadangi reikėjo įrodyti, kad gandas neatitinka tiesos, pasisiuvau juodą kostiumą.
15. Ką manote apie studentų ir dėstytojų santykius? Ar jie pakankamai šilti?
Daugiskaita apie tokius dalykus neverta kalbėti. Studentai ir dėstytojai, kaip ir visi žmonės, yra įvairūs. Gali norėti būti šiltu ir draugišku, apsuptu dėmesio ir klegesio, tačiau jei dievai ar motina gamta to nedavė, tai nieko iš savęs ir neišspausi. Fakultete yra nemaža dėl kai kurių būdo savybių studentų mėgstamų dėstytojų. Tačiau mano įsitikinimu pačios svarbiausios ir vertingiausios dėstytojo savybės – taktas, kompetencija, profesionalumas ir gera lietuvių kalba.
16. Idealus studentas Jūsų akimis.
Tokių nebūna arba nepasisekė sutikti. Tačiau fantazuoti juk galime. Mano galva, idealus studentas yra tas, kuris pasirinko ir įstojo, galbūt net iš antro arba trečio karto, į savo vienintelę studijų programą, žino ko siekia, atskiria antraeilius dalykus nuo pirmaeilių, gerai moka gimtąją ir bent vieną užsienio kalbą, turi kūrybinių galių ir ambicijų, yra darbštus, visuomeniškas, laisvas nuo radikalių įsitikinimų ir minties, kad jis – pasaulio bamba.
17. Vietoj to, kad sėkmingai išdėstytumėte paskaitą, Jums liepta padaryti nei daug, nei mažai – tik pralinksminti abejingą kelių šimtų studentų auditoriją. Ką darysite ar sakysite?
Nieko sau užduotis! Turbūt pasinaudočiau bulvarinio šou pamokėlėmis: surengčiau kokio nors dešimtuko rinkimo konkursą. Pavyzdžiui, vyrų – strazdanočiausių nosių, merginų – ilgiausių pirštų ar talpiausio rankinuko. Sužinojęs rezultatus, laureatus ir „vaizdinę medžiagą“ paskelbčiau www.komfakas.lt.
18. Kaip pasikeitė KF Jums dirbant čia? Ką, Jūsų manymu, reikėtų keisti dabar? Kokį įsivaizduojate fakultetą po 10 metų?
Fakultetas buvo įkurtas mano akyse ir dalyvaujant, kartu nužingsniavome jau 16 metų. Pasikeitė daug kas ir į gerąją pusę. Susiformavo akademinis mokslininkų korpusas, Lietuvos mokslo sistemoje užėmėme stabilią mokslo krypties – Komunikacijos ir informacijos – nišą, parengėme mokslo ir mokymo veikalų, ištobulinome keletą aukšto reitingo studijų programų ir sutelkėme labai gabaus jaunimo avangardą. Ką keisti ir kur link sukti? Užduočių per akis. Svarbiausia – sukurti dėstytojų nuoseklaus atnaujinimo sistemą ir moderninti studijų turinį. Tad viltys dėtinos į magistrantūrą, jai kandidatus numatant ir globojant jau bakalaurantūroje. Būčiau patenkintas, jei po 10 metų fakultetas jau dirbtų specialiai jam suprojektuotame ir įrengtame pastate.
19. Kaip skatinate studentus tobulėti? Kaip paįvairinate įprastą dėstymą? Kuo nustebinate studentus seminarų metu?
Kelias link tobulėjimo – per kūrybingumo kurstymą ir ugdymą. Jį galima rasti įžvelgus studento polinkius, gabumus tam tikriems dalykams, plunksnos lankstumą. Su auditorijos stebinimais toli nenukeliausi. Labai garsus profesorius, mano mokytojas (dabar jau velionis) paskaitose skelbdavo mažas relaksacijos pertraukėles ir pasakodavo anekdotus. Jis anekdotų žinojo daug, nes buvo kariavęs ir dar priedo geros atminties, tačiau neturėjo pasakotojo gabumų, todėl jo sumanymas nieko nedavė. Mums patiko tik pačios pertraukėlės. Jei anekdotus pasakočiau aš, vaizdelis būtų ne kitoks. Savo paskaitas ir seminarus stengiuosi paįvairinti dėmesingumą ir smalsumą žadinančios medžiagos intarpais. Ar kas iš to pavyksta – ne man spręsti.
20. Ko palinkėtumėte, patartumėte studijomis ir dėstytojais „žiauriai“ nusivylusiam „studenčiokui“?
Žinoti, kur lendi ir kur gali įklimpti ne pradėjus krimsti nemėgstamą dalyką, o kai pildai prašymą priimti į 20 studijų programą penkiuose universitetuose penkiuose Lietuvos miestuose. Nepatinka – maukit kuo greičiau ir kuo toliau iš to ar ano fakulteto. Studijuokit ne keturis, o dešimt metų. Padirbėkit, pastudijuokit, vėl padirbėkit, svetur pasimiklinkit, smegeninėn šio to įdrėbkit. Tada „žiaurūs“ nusivylimai savaime išgaruos. Tai, kad būsimiems studentams stojant į universitetus leidžiama rinktis kone dvidešimt studijų programų, laikau jaunimo sąmoningu demoralizavimu ir mulkinimu. Tai Lietuvos aukštojo mokslo istorinė klaida. Manau, kad dėl tokios mokslo „politikos“ daugiau nei pusė studentų patenka ne ten, kur nori ir ne ten, kur tinka.
Valio, suma – 20! Sėkmingai įveikti visi klausimai! Ačiū profesoriui už mums – jums paaukotus tris ilgus vakarus :).
