Dėstytojo aureolė. „Nemanau, kad visi tie, kurie dirba dėstytojais, turi dėstytojo aureolę. Fakultete tokiu laikau vieną (kurį ir studentai vis renka šauniausiu dėstytoju :) ). Kadangi man išsinerti iš nieko (dėstytojo aureolės) kaip ir nereikia, tai ir iš vidaus, ir iš šalies esu labai paprasta – tokia apvali pagyvenusi žmogiška dėstytoja.“

Gyvenimo moto. „Juk neprivalau vadovautis kažkieno išmintimi – mokytis iš svetimų klaidų (iš savų mokytis efektyviau), nemest kelio dėl takelio (metęs gali įgyti neįkainojamos patirties ir pamatyti įdomių dalykų), ir liežuvis man ne priešas (kaip galima taip su savimi nesutarti?) ir t.t. Gyvenu be moto. Ir labai tuo džiaugiuosi.“

Gimtadienis. Žiemą. „Turėčiau būti priskiriama J. Erlicko aprašytam zodiako ženklui, jau vien todėl, kad pastaraisiais metais atsisakiau kelių labai įdomių profesinių pasiūlymų. Ir jei kas pasakytų – vardan ko? :) “

Ryškiausi charakterio bruožai. „Gal – tiesumas ir nemeilė tiems, kurie bando gyventi kitų sąskaita. Čia tokie, tarsi teigiami bruožai, kuriuos dar visai padoru nurodyti. O neigiamų, kaip ir kiekvienas save gerbiantis žmogus, nenurodysiu :)“

Protingiausia frazė. „Pačios protingiausios, labai tikiuosi, dar neperskaičiau, neišgirdau. Nenoriu prarasti vilties, kad daugiau gerų knygų, straipsnių nebeskaitysiu ir protingų žmonių nebesutiksiu :) “

Mėgstamiausios vaikystės pasakos. Siaubo. Ir su laiminga pabaiga.

Apie pravardes. „Esu turėjusi (ir dar turiu – atitinkamuose socialiniuose sluoksniuose :) ) kelias pravardes – Myke (didžio filosofo Mikės Pūkuotuko garbei), Mare (labai lietuviškas mano tarptautinio vardo trumpinys) ir Tokyo (studijų metais šią pravardę man prilipdė fizikai, kodėl – jų reiktų ir klausti). Dabar labai mielai atsišaukiu vardu vadinama.“

Laisvalaikis. „Tą truputį laisvo laiko, kurį turiu – skiriu mažiausiam šeimos nariui (visaip jį auklėju) ir nevertingo turinio, bet įdomioms knygoms („skaitalui“, tokiam – a la da Vinčio kodas).“

Apie nepriekaištingą elgesį ir (ne)rimtumą. „Yra laikas ir vieta būti rimtam, protingam ir nepriekaištingo elgesio. Man tai nenuobodu, o normali viešo elgesio norma. Tai reiškia, kad arba aš niūra, arba čia ne vieta laisvumams ir smagybėms :) “

Svajonių profesijos. „Iki užaugdama norėjau būti plaukimo trenere. Pasenusi ir įgijusi gyvenimiškos išminties, dingus dėstytojo specialybei, rinkčiausi teisininko profesiją (ne advokato, teisėjo), o paprasto normaliai daug rutiniškai dirbančio teisininko.“

Studentų pokštai. „Jei pokštai nepikti, nežeminantys – įsižeisti nėra/ nebūtų ko. Iš kantrybės išveda – arogancija, tuštumas, savanaudiškumas ir ribotumas (liaudyje dar bukaprotiškumu vadinamas :) )“

Smagus įvykis. „Tik pradėjus dėstyti buvo toks atsitikimas. Kaip jauna dėstytoja pavyzdingai trinuosi fakulteto bibliotekoje su kauge knygelių, už studentų nugarų eilėje stovėdama ir laukdama, kada galėsiu tas knygeles namo neštis. Priešais mane stovintys studentai rankiojasi visas knygas, kurių tą pusmetį reikės studijuojant, ir tarpusavyje aptarinėja dėstytojų reikalavimus ir pačius dėstytojus. Aptarinėdami labai garsiai dėsto, kad Stonkienė – jauna dėstytoja, todėl net knygelių jokių nereikia, nes jie mane įkalbėsią ir taip įskaitą pasirašyti. O aš, tai girdėdama suprantu, kad manęs tai jie nėra matę ir nežino, kad tai aš – ta būsimoji įkalbėtoji Stonkienė. Todėl labai ramiu veidu ir labai draugiškai įsiterpiu į pokalbį ir tai kompanijai sakau, kad girdėjau, jog Stonkienė labai bjauri dėstytoja ir skolos daugiau nei pusei studentų praktiškai garantuotos, dar parodau visas knygeles, kurias turiu susikrovusi ir sakau, kad šiam kursui šitos knygos tai būtinos (tiesą sakau, man būtinos, juk rimtai paskaitoms ruošiuos) ir priduriu, kad jų šioje bibliotekoje tik po vieną yra ir aš pirmoji jas susirinkau ir pasiimsiu. O jau kaip jie suksis – tai jų reikalas. Chebra tik nuščiuvo, bando pasižiūrėti, kokias knygas aš turiu ir bibliotekininkei sako – kad jiems reikia tokio rinkinio, kokį turiu aš. Bibliotekininkė žino, kad šių knygelių yra tik po vieną, jos ne vadovėliai, todėl labai nuoširdžiai ir klausia, ar tikrai jiems Informacijos paieškos sistemų kursui (taip vadinosi mano skaitytas kursas) reikia šitų knygų. Ir išgirsta ne mažiau nuoširdų atsakymą, kad tikrai, nes Stonkienei (suprask Stonkienės dėstomam kursui) to reikės. Bibliotekininkė žiūri į mane su nebyliu klausimu akyse – ar tikrai, o aš, kaip partizanė kokia, tyliu. Tada bibliotekininkė neišlaiko ir garsiai klausia „Dėstytoja Stonkiene, ar tikrai studentams reikės tų knygų“ (ji turbūt pagalvojo, kad jauna dėstytoja labai aršiai ėmėsi darbo ir studentams prisakė susirinkti visas knygas, kurios nors bent kiek susijusiu pavadinimu yra fakulteto bibliotekoje). Kokie buvo tų vargšų studentų veidai... Bet tai tiesiog šiaip atsitikimas, kurį prisimenu. Nors jo moralas labai gilus – pažink veidą žmogaus, kuris bus tavo dėstytoju :).

Dar turiu tokį mielą prisiminimą (bet tai vėl – ne įvykis) – vieno studento e. laišką (kurį saugau ir saviauklos tikslais pasiskaitau). Tikiuosi, kad jis neužpyks, bet labai noriu šį laišką pacituoti „jėzau, kad Jūs žinotumėt, koks aš laimingas, išlaikęs Jūsų egzaminą!“ (laiškas be kreipinio, bet su parašu, kad būtų aišku, kieno tai laimė). Moralas čia irgi gilus – negailėk studentams laimės :) ).“

Dėstytojų ir studentų santykių temperatūra. „Man nešalta :) Kaip studentams – nežinau. Bet nei mama, nei teta, nei artima draugė jiems nesu ir nenoriu būti. Kolegiški ir abipuse pagarba grįsti dėstytojo – studento santykiai man yra priimtiniausi. Jei tai kažkam nepriimtina – siekime tarpusavio susitarimo, tokių santykių, kad tiek aš, kaip dėstytoja, tiek Jūs, kaip studentas, oriai jaustumėmės. Juk kiekvienas gali pasistengti turėti tokio šiltumo santykius, kokie užtikrintų ne tik jo orumą, bet ir gerą savijautą.“

Idealus studentas. „Absolventas. Nes jis tikrai (anksčiau ar vėliau) įvertina – kaip buvo gera studijuoti :) “

Kaip pralinksminti abejingą kelių šimtų studentų auditoriją. „Jūsų labai keistas požiūris į fakulteto dėstytojų patirtį :). Surinkti kelių šimtų abejingų žmonių auditoriją – didelis vargas (juo labiau – studentų), dar didesnis vargas – liepti tuos studentus dėstytojui (Komunikacijos fakulteto) linksminti.

Tačiau gal po šiuo Jūsų klausimu slepiasi noras sužinoti, ar žinau apie įsigalinčias pramogos tendencijas, ne tik informacijos sklaidos priemonėse, bet ir kitose srityse – kultūros, mokymo, ir kaip jas vertinu. Apie tokias tendencijas žinau, mačiau, kaip atrodo tokios paskaitos. Paskaitos reginiai, paskaitos –šou – tikrai galimos ir reikalingos, bet jos skirtos labiau sudominti, populiarinti, pritraukti, o ne giliau pažinti dalyką, problemą. Mūsų dienomis laikas yra tokia vertybė, kad jį reikia išnaudoti maksimaliai naudai – pramogoms – intensyviai, žinių kaupimui – taip pat intensyviai. Miksas – pusinis produktas – dalis naudos. Gilesniam žinojimui tokių linksmybių nesirinkčiau, o paviršutiniškam – laiko tikrai gaila.

Jei gaučiau nurodymą tik linksminti abejingą auditoriją ir tą nurodymą privalėčiau vykdyti, tai arba organizuočiau išvyką į kokią pasilinksminimo vietą (kuo jau Vilnius turtingas, tai jau turtingas :) ), arba inicijuočiau kokią linksminančią veiklą auditorijoje.“

Pokyčiai KF. „Labai sudėtingas klausimas, reikalaujantis rimto ir ilgo atsakymo, nes turiu realų pokyčių planą ir niekaip neradau auditorijos, pasiryžusios jį išklausyti, o čia Jūs su tokiu nuostabiu klausimu (juokauju).

Man dirbant fakultete pasikeitė tikrai nemažai (vien dekanai – keturi :) ), atsirado naujų studijų programų, atėjo dirbti naujų žmonių. Pokyčių fakultetui reikia, nes reikia tvirto pagrindo ir šviesios ateities. Kaip cinikė ir realistė, keisčiau pakankamai daug ką (administravime, studijose, moksle) ir žiauriai :).

Koks fakultetas bus po dešimties metų – priklauso ir nuo šiandienos darbų, ir nuo rytdienos planų, tikslų. Bet juk turime naują, jauną, energingą ir mąstantį Dekaną, kuris, tikriausiai, turėdamas ne tik savą fakulteto ateities matymą, bet ir realias galimybes, nubrėš tokią pokyčių kryptį, kuri leis fakultetą ir visus jo studentus vėl padaryti ne tik matomais visuomenėje, bet ir būtinais, paklausiais, naudingais.“

Kaip studentus skatinti tobulėti. „Jei suaugęs žmogus nenori tobulėti – ar reikia jį skatinti? Jei asmuo pasirenka studijas, tai reiškia, kad jis siekia tobulėti, o jei jo noras tokiu būdu tobulėti dingsta – neturiu net moralinės pareigos trukdyti laisvam žmogaus apsisprendimui, juk tai reiškia, kad jis renkasi kitus savęs tobulinimo būdus.“

Apie paskaitų paįvairinimą. „Nelabai žinau, ką Jūs laikote įprastu dėstymu. Rankraščio (konspekto) raiškųjį skaitymą? Tai šiandien reta. Paskaitos informacijos pateikimą pateiktimis su komentarais ir akcentais? Paskaitų medžiagos pateikimą virtualioje terpėje? Diskusijas? Provokuojančias užduotis? Atvejų analizes? Medžiagos pateikimą filmais, žaidimais? Tai ir yra galimas įprastas dėstymas. Tik ne viskas iš karto, vienu metu :). Seminarų metu ne aš studentus stebinu, o jie – mane. Nes seminarai – studentų raiškos laukas. Tokios taisyklės :) “

Patarimas KF nusivylusiam studentui. „Ieškoti kitų studijų ir kitų dėstytojų arba ieškoti kito gyvenimo kelio, ir kuo skubiau, nes nuolatinė nusivylimo būsena tampa pagrindine nelaimingo gyvenimo priežastimi. O žmogus turi siekti laimės, surasti sau, mieliausiam, tinkamą vietą.

Dar tokiam studentui patarčiau labai garsiai netrenkti durimis išeinant, nes mandagiai išėjus pasiliekama graži galimybė sugrįžti. Juk kai susiduri su dar didesniais nusivylimais, mažesni tampa mielais nesklandumais :) “

 

Kitas >