Taikomąją komunikaciją bei interaktyviąsias medijas KF studentams dėstantis Vytautas Michelkevičius, iš šalies pažvelgęs į save, mato žmogišką dėstytoją. Pažiūrėkime, ką jis pasakoja apie save.

Gyvenimo moto. Neturi ir kol kas apie jį negalvoja. „Esu, matyt, per jaunas ir turiu daug tikslų,“ – teigia V. Michelkevičius.

Apie horoskopus. Netiki ir yra netolerantiškai nusiteikęs jų atžvilgiu.

Ryškiausias charakterio bruožas. Atkaklumas (siekiant tikslo).

Keisčiausias įprotis. Visi įpročiai atrodo natūralūs, žmogiški.

Didžiausia svajonė. „Dirbti tai, ką labiausiai mėgstu, o tai reiškia – gyventi taip, kad nebūtų prieštaravimų tarp laisvalaikio ir darbo,“ – įsitikinęs V. Michelkevičius.

Labiausiai žavintis pasaulio kraštas. Sako, kad visi kraštai vienodai žavi. „Svarbiausia, kad tai būtų tikras pasaulio kraštas.“

Apie protingiausias girdėtas frazes. Dėstytojas apskritai nemėgsta pavienių frazių ir ypač knygučių su jų rinkiniais. Jo nuomone, jos riboja mąstymą ir kūrybingumą, tiesiog leisdamos žmonėms pasirinkti lengviausią variantą – prisirišti prie kokio nors vieno teiginio.

Mėgstamos vaikystės knygos. Įvairių mažų pasaulio tautų pasakos (knygų „Pasaulio tautų pasakos“ serija), nes jose atrasdavo naujų, keistų žodžių, vardų ir reiškinių. „Bet labiausiai mėgau, kai ne aš skaitydavau, bet man jas skaitydavo arba pasakodavo“.

Galima pravardė. Turėtų būti susijusi su kokiu nors mitu, sklandančiu apie žmogų, arba jo savybėmis, kurios geriausiai matosi iš šalies. „Palieku Jums šį vargą ar teisę,“ – sako V. Michelkevičius.

Hobis. Didžioji darbo dalis ir atvirkščiai. Svarbiausia – suderinti darbą, studijas ir laisvalaikį. „Kai vieniems laisvalaikis prasideda savaitgalį arba po 6 vakaro, man tai dažnai tampa intensyviausiu darbiniu periodu, nes tuomet gaunu mažiausiai el. laiškų ir galiu geriausiai susikaupti. Žinoma, kartais persidirbu, bet tai kompensuoja tai, kad myliu savo darbą kaip laisvalaikį“.

Vaikystės svajonių profesija. Visuomet juokaudamas sakydavo, kad nori būti kosmonautas – matyt, tai buvo bendra visų SSRS berniukų svajonė...

Smagiausias įvykis per visą dėstytojavimo laikotarpį. Kadangi tas laikotarpis dar neilgas, tai ir pokštų nelabai įvyko. „Juokingiausia buvo, kai vienąkart viena šviesiaplaukė studentė, prašydama atsiųsti užduotį, padiktavo savo el. pašto adresą saldainiukas77...“.

Apie santykius tarp dėstytojų ir studentų. V. Michelkevičiui teko dėstyti trijose aukštosiose mokyklose, todėl jis iš patirties gali patvirtinti, kad santykiai jose skiriasi kardinaliai: teko patirti ir labai draugišką bendravimą, ir labai formalų. Nemažą įtaką turi bendra atmosfera, bet taip pat svarbu ir kokie studentai susirenka. Save dėstytojas vadina neformaliu ir šiltu studentų atžvilgiu: „Viskas priklauso nuo to, kiek studentai yra pasiryžę įsitraukti į dėstomo dalyko procesą ir kiek jiems tai įdomu. Jei dėstytojas stengiasi, o studentai nesistengia arba apsimeta, kad stengiasi – tai šiltų ir „sveikų“ santykių sunku tikėtis. Svarbiausia, kad abi pusės suprastų, kad tai yra abipusis darbas ir pastangos.“

Idealus studentas. Besidomintis dalyku savarankiškai, mokantis pasiimti tai, ko nori labiausiai. Reiškiantis savo nuomonę, diskutuojantis ir interaktyvus. Jei yra galimybė, studijų procese pasirenkantis būtent tuos dalykus, kurie jam įdomiausi, naudingiausi, bet ne todėl, kad juos lengviausia išlaikyti.

Kaip pralinksminti abejingą kelių šimtų studentų auditoriją. Linksmasis paskaitų metodas: naudoti daug video medžiagos, fotografijų ir komiksų, kurie atitiktų paskaitos temą. Dar vienas būdas (kurio pats V. Michelkevičius nebandė, bet jį rekomendavo prof. Algis Mickūnas, dėstantis JAV universitetuose) studentų dėmesio išlaikymui – kas penketą minučių ištarti žodį „seksas“. Žinoma, čia būtų radikalus variantas, greičiausiai kas antrą kartą šį žodį reiktų keisti trumpu anekdotu.

Pokyčiai fakultete. V. Michelkevičius su Komunikacijos fakultetu pažintį pradėjo 1999 metais, kai įstojo į bakalauro studijas. Pasak jo, į gera pasikeitė tai, kad atsirado jaunų dėstytojų ir apsigynė keletas jaunų daktarų, kurie atjaunino studijų procesą. „Apskritai mūsų fakulteto dėstytojų amžiaus vidurkis yra labai jaunas, lyginant su kitais fakultetais, ir tai yra privalumas,“ – sako V. Michelkevičius. – „Deja, fakultetą paliko ir keletas gerų profesorių. Viena didžiausių problemų – savo srities specialistų trūkumas, nes informacijos ir komunikacijos mokslai yra gana jauni Lietuvoje. Manau, kad didelių pokyčių iš vidaus yra sunku tikėtis, kai pokyčiai turi vykti visoje studijų sistemoje iš esmės.“

Mokymo metodai – dėstytojas stengiasi laikytis nuostatos, kad teoriją reikia derinti su praktika – gera teorija dažnai gali būti gera praktika: „Paskaitų metu iliustruoju teoriją foto, audio ir videomedžiaga, o seminarų metu bandau suteikti studentams sąlygas realizuoti save praktinėse užduotyse. Žinoma, esu pakankamai jaunas, tad visų pedagoginių triukų dar tik mokausi.“

Pasiūlymai nusivylusiems studentams – pabandyti ieškoti atsakymų į klausimus ne tik aplinkoje, bet ir savyje. „Gal jūs tiesiog įstojote ne į tą specialybę, arba įstojote į ją dar per anksti, t.y. neapsisprendęs, ką norite veikti gyvenime? Studijos – tai ne tik dėstytojai ir specialybės, bet ir patys studentai ir jų norai, aktyvumas ir t.t.“

V. Michelkevičius siūlo nepamirštant studijų įsitraukti į visuomeninę veiklą, prisijungti prie universiteto organizacijų, kuriose tikrai galima puikiai save realizuoti. „Aš išnaudojau šią galimybę per penkis savo studijų metus ir esu tuo labai patenkintas“.

Formalus dėstytojo aprašymas