Gyvenimo moto. „Jei nežaisi, tai nelaimėsi.“

Apie gimtadienius, zodiako ženklus ir tikėjimą. Netiki nei gimtadienio išskirtinumu, nei zodiakais, nei dievais. Tik draugais.

Ryškiausias charakterio bruožas. Kantrumas.

Keistenybės. Profesinė liga: „Daug kalbu ir draugai neturi laiko išsižioti. Be to, niekada neatsimenu, ar viską pasakiau“.

Didžiausia svajonė. Kada nors pameškerioti visą vasarą. Gal ir pavasarį. Gal ir rudenį...

Žaviausias pasaulio kraštas. „Pietų Amerika, nes ten buvau. Pietų Afrika, nes ten dar nebuvau, bet bilietus turiu (elektroninius, bet, žinoma, ne virtualius). Įsivaizduoju Indijos vandenyno ošimą ir pliažą prie Durbano. Gaila tik, kad ten daug vagių. Bus taip, kaip Rio de Žaneiro garsiausiame pasaulyje Kapakabanos pliaže, kai nukosėjo kelnes arba kai vaikščiojantis prekeivis pamiršo už skanėstus sumokėtų pinigų grąžą atnešti, nuėjęs stambios kupiūros iškeisti. Tačiau visur gerai, o namie geriausia.“

Protingiausia girdėta frazė. „Kvailiai mokosi iš savo klaidų, protingi – iš svetimų.“ (Prezidentas Ruzveltas).

Vaikystės pasakos. Tūkstantis ir viena naktis. „Tačiau nei tada, nei dabar naktimis nedirbu. Nebent rudenį, kai anksti temsta.“

Galimos pravardės. Abaris – Apolono ir Pitagoro žynys, Abarius – muzikantas, bet labiausiai tiktų Abaras (dvibradis tinklas), nors tinklais P. Abarius niekada nežvejoja iš principo, o žuveles, kurios nevalgo kitų, arba kurios netinka masalui, paleidžia.

Laisvalaikis. Kai nesėja, neravi ir nepjauna, eina į girią pagrybauti. Arba ant pievos treniruojasi su meškerėmis, įsivaizduodamas, kad tai upė.

Apie sukčius. Dėstytojui labai smagu susidurti su sukčiais (taip jis vadina nusirašinėtojus). „Galvojau, kad visus išgaudžiau, tačiau viena dama priėmimo, vykusio vienoje ambasadoje, metu man papasakojo, kaip į mano egzaminą atsiuntė draugę. Nepriekaištingai pasielgė ir dvi nepamirštamos dvynukės, vyniojusios armonikas tarp pirštų ir kitur... Pakartotinio egzamino metu jos ne tik nušvietė man dirbtinio intelekto teorijos pagrindus, bet ir papasakojo apie būsimas jo vystymosi tendencijas. Šiaip tai aš daugiausia dešimtukų parašau sukčiams pakartotinio egzamino metu ir rekomenduoju studentams pabandyti laimę pasukčiaujant. Ir pažymį gerą gausit, ir puikiai „pasikaustysit“ teorijoj“.

Apie svajonių profesijas vaikystėje ir dabar. „Sakydavau, kad būsiu „plepiesolius“, deja dabar netraukia.“ Norėtų būti aktorius ar muzikantas, nors nei balso, nei klausos, pasak jo, dievulis nedavė. Todėl ir „vaidinąs“ tik studentams.

Smagiausias įvykis per visą dėstytojavimo laikotarpį. Kai buvo žalias, jaunas, bet griežtas ir piktas dėstytojas, skaitė paskaitas trisdešimčiai tingių studenčių: „Kaip jos mane skriaudė!!! Nežiūrint to, kad visus elektronikos laboratorinius už jas turėjau daryti, nes jos bijojo elektros, teko kolegių dėstytojų paprašyti adatos ir siūlo bei pasišalinti iš dėstytojų kambario, kad galėčiau kelnių užpakalį užsisiūti. Mat studentės pakišo kėdę su kibia vinimi. Teko ir ranką bintuoti, nes prieš egzaminą pakišo rožes su didžiuliais spygliais.“

Apie studentų ir dėstytojų santykius: „Propaguoju nuotolinį ir el. mokymąsi, kad kolegos išvengtų Kiauleikytės dėstytojo likimo. Kaip įvertinti tai, kad studentai skaito mano mintis nuotoliniame kurse, nežinau. Žinoma, ne visas... Tačiau manau, kad tik tada santykiai karšti. Sušildo virtualios kelionės po žinių pasaulį, tačiau virtualus vynas ir dar kai kas virtualaus nepašildo“.

Idealus studentas. Tas, kuris nelankęs paskaitų stulbina savo žiniomis per pirmą egzamino laikymą. Tokių tekę sutikti gana daug, tačiau daugiausia tokių, kurie dalyką geriau už dėstytoją išmoksta pakartotinių laikymų metu, išpirkdami savo sukčiavimo nuodėmę.

Kaip pralinksminti nuobodžiaujančią auditoriją. „Sakau: „žmogaus gyvenimas yra amžina kova – su alkiu prieš pietus ir su miegu po jų“. Tada auditorija prabunda. O jei rimtai, tai ne tik „šposai“ būtini, norint keisti mokymosi būdą, spartą ir koncentruoti dėmesį į savo spektaklį. Koks malonumas, jei žiūrovai miega?!“

Pokyčiai KF. Nors septyniolika metų dėstytojai vis labiau „biednėja“ tiesiogine to žodžio prasme ir neišeina į gatves tik dėl savo orumo, fakultetas dar nemiega. „Po 10 metų į fakultetą atkreips dėmesį ir verslininkai, ir valdžios tarnai, prašydami paramos ir auklėtinių, gebančių valdyti kompiuterizuotus informacijos, komunikacijos, viešųjų ryšių, rinkimų technologijų, reklamos, dizaino kompleksus“.

Apie mokymą(si). „Nemėgstu ko nors mokyti, nes mokymasis yra individualus specifinis procesas ir gali kiek nori mokyti – jei pats studentas nesimokys, tai nieko jam neįkrėsi. Rimčiau kalbant, paskaitos reikalingos tik socialinei terpei gerinti ir ypatingai besimokančiųjų motyvacijai didinti. Klausimas „ką išmokot?“ reikalingas vietoj botagėlio. Bet tokių paskaitų daug nereikia. Todėl studentams pirmojo įvadinio užsiėmimo metu visada pasakau: kuo Jūsų mažiau, tuo man geriau, geriausiai būtų, kad Jūsų visai nebūtų. Deja, taip atsitiko, kad KF studentai visai neklusnūs, ir būriais renkasi į mano paskaitas, o egzamino metu meta kozirį, kad lankė užsiėmimus. Tačiau koziriuoti aš neleidžiu“.

Patarimas nusivylusiems studentams. Studijuoti patiems. „Deja, jei palinkėčiau nelankyti neįdomių paskaitų, manęs reiklūs kolegos nesuprastų ir vienaip ar kitaip pristyguotų“.