Vita Mozūraitė – dėstytoja, mylinti savo darbą, ir, kaip ji pati prisipažįsta, žmogus kaip žmogus – su savais trūkumais ir privalumais. Ji mano, jog yra nenuobodi ir linksma, bet, ko gero, ne visi taip galvoja. „Esu kategoriška, tačiau stengiuosi to atsikratyti,“ – teigia dėstytoja.

Mėgsta:

• visus gyvūnus, išskyrus tarakonus ir auslindas;
• klasikinę muziką;
• skaityti knygas;
• gliaudyti metaforas;
• šokoladą, kefyrą, pomidorų sultis ir balandėlius;
• bendrauti.

Nemėgsta:

• šaltienos ir virtų cepelinų;
• minios, bandos, pilkos masės;
• būti „kaip visi“, bet dažnai tenka;
• vadovauti, bet nuolat yra apsikrovusi studentų kursiniais, semestriniais, bakalauro ir magistro darbais.

Vita Mozūraitė norėtų, kad studentai pamatytų dėstytojo aureolę, nes ji pati, pažvelgusi į šią profesiją iš šalies, pirmiausiai tai ir mato. Ji teigia, kad jos darbas nėra lengvas, bet labai įdomus. V. Mozūraitė mano, kad vos tik dėstytojas netenka tos aureolės, jis jau yra nebe dėstytojas, studentams neįdomus savo žiniomis kaip savo dalyko profesionalas. „Jis galbūt įdomus pašnekovas, geras draugas, bet ar draugų ir pašnekovų pirmiausia einama ieškoti į aukštąją mokyklą? Tenka nemažai pastangų įdėti, kad ta aureolė galų gale įsižiebtų. Ją prarasti labai lengva. Retkarčiais vertą ją pablizginti dantų milteliais, nes linkusi rūdyti,“ – pataria dėstytoja.

Gyvenimo moto. Netingėti. Dar vienas „motukas“ – prieš atiduodamas tekstą „spaudai“, perskaityk pats. Dėstytoja linki to ir studentams, nes mano, jog nieko nėra nykiau, kaip pašaliniam skaityti paties autoriaus neskaitytą tekstą.

Gimimo diena. Data, kai gimė Gajus Julijus Cezaris. „Nuo jo skiriuosi tuo, kad esu moteris, nenuplikusi (kol kas) ir nemoku vienu metu skaityti, rašyti ir klausyti apie skirtingus dalykus“,

Zodiako ženklas. Vėžys.

Ryškiausi charakterio bruožai. Ryški sangvinikė (tol, kol nereikia imtis neįdomių, nuobodžių darbų); ryški flegmatikė ir melancholikė (kai reikia imtis neįdomių, nuobodžių darbų).

Keisčiausias įprotis. Šluostyti išplautus indus (nors visi sako, kad ir taip išdžiūs, tačiau dėstytoja yra įpratusi juos šluostyti, nes nemėgsta vandens dėmių ant indų).

Didžiausia svajonė. Vaikystėje – turėti šuniuką. Dabar: kad tas šuniukas savaitgaliais nebaksnotų šlapia nosimi į akį šeštą valandą ryto.

Labiausiai žavintis pasaulio kraštas. Gimtoji Lietuva (dėstytoja pateikia žaviausių vietų sąrašiuką: tai Dubysos pakrantės, kopos tarp Pervalkos ir Juodkrantės Neringoje, apsnigti ir rudeniniai spalvoti miškai, Vilnius, Sapiegynės atragiai, Pliaterių dvaras, Nemuno kilpa ties Birštonu, keliukas iš Druskininkų link Velnio akmens, ežerai netoli Ignalinos, gėlynas mano tetos namelio kieme, popieriais apkrautas mano darbo stalas, saulėlydis žiemą, matomas pro Saulėtekio korpusų viršutinius aukštus, vaizdas pro langą iš 713 kabineto...). Dar V. Mozūraitei patiko Mongolijoje tvyranti ramybė, Italijos architektūriniai paminklai ir sumaištis, Sankt Peterburgas, nors senokai jame bebuvo, Prahos miestas su trimis senamiesčiais.

Protingiausios girdėtos frazės. „Velnias mane nešė į tą galerą“ (iš Moljero spektaklio „Skapeno klastos“ ) ir „Nėra didesnio nugalėtojo už tą, kuris nugalėjo save patį“ ( iš Henrieta Bičer Stou „Dėdės Tomo trobelė“).

Mėgstamos vaikystės knygos. H. Falados pasakos, ypač „Adverniška diena“; broliai Grimai. Suaugusi V. Mozūraitė pamėgo J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir senuosius mitus, „Mažąjį princą“ ir „Pūkuotuko pasaulį“, Anderseno pasakas.

Galima pravardė. Dėstytoja.

Hobis. Laisvalaikio paieškos. Atima baisiai daug laiko. Kitkam jau ir nebelieka.

Svajonių profesijos. Vaikystėje: mokytoja, veterinarė, vaikų darželio auklėtoja. Jei staiga išnyktų dėstytojo specialybė, V. Mozūraitė eitų dirbti į vaikų biblioteką.

Smagiausias įvykis per visą dėstytojavimo laikotarpį. Daktarės vardo gavimas. „Buvo labai juokinga. Nežinau kodėl – gal, kad labai nemėgstu visokių formalumų, vardų, titulų, ceremonijų, „vazoninių“ kalbų ir pan. Ir staiga patapau daktare. Iki šiol kikenu, nors kiti daktarai kartais dėl to įsižeidžia“. Kitas linksmas įvykis – kai archyvistikos studentai V. Mozūraitę pripažino šauniausia dėstytoja. „Nesvarbu, kad apsiriko, vis tiek smagu buvo,“ – iki šiol juokiasi dėstytoja.

Įsižeidžia kaskart, kai studentai niekina save, dėstytojus, Universitetą, savo pasirinktą specialybę, savo šalį, o ypač dalykus, kurių neišmano. „Iš kantrybės išveda (nors mane sunkoka išvesti iš kantrybės) tinginiai ir tie, kuriems aukštasis mokslas neprivalomas, bet jie vis tiek atgūrina į Universitetą. Matyt, tam, kad išvestų mane iš kantrybės“.

Santykiai tarp dėstytojų ir studentų. V. Mozūraitė nepageidautų kažkokių itin karštų santykių tarp dėstytojų ir studentų: „Kai nemėgstu kokio tinginio, apsileidėlio, barškalo, tai ir šilumos tarp jo/ jos ir manęs nenoriu. O šiaip sutariu su dauguma studentų – ir gerai. Svarbu, kad studentai dėstytojų nebijotų, jiems nepataikautų, realiai vertintų savo ir jų galimybes.“

Idealus studentas. Tas, kuris laiku supranta, kur ir ko atėjo (retokai pasitaiko).

Pokyčiai universitete. Dėstytoja pradėjo savo profesiją nuo Istorijos fakulteto, o KF susikūrė, kai jau buvau kelis metus padėstytojavusi ir baigusi aspirantūros studijas. Anot jos, buvo labai smagu pagaliau turėti SAVO fakultetą, aiškinti kitiems, kad rengiame ne vamzdynų ir telefonijos, o informacijos specialistus. „Pasikeitė daug dėstytojų, atsirado naujos studijų programos, pasikeitė studentai, dėstymo metodai, dalykai, kabinetai, langai, sienų spalva, tualetai, valytojos, bufetininkės. Keistis reikia nuolat, nes po gulinčiu akmeniu ir vanduo neteka. Dabar man institute reikėtų kėdės be ranktūrių – nemėgstu ranktūrių. Darbe reikėtų mažiau formalių reikalavimų ir biurokratijos. Reikėtų, kad ateitų daugiau studijuoti, o ne diplomą pasiimti norinčių studentų. Po dešimties metų fakultetą įsivaizduoju dešimčia metų senesnį,“ – vardija dėstytoja.

Pasiūlymai nusivylusiems studentams. „Žiauriai“ studijomis ir dėstytojais nusivylusiam studenčiokui pasiūlyčiau čiuožti iš čia. Jo laukia Norvegijos braškių laukai, Danijos kiaulidės ir Ispanijos apelsinai. Dar galima Londone padavėju įsidarbinti“.