„Esu iš Varėnos, todėl myliu Dzūkiją ir jos gamtą. Ir apskritai esu savo šalies patriotas,“ – prisistato Adomas Taraskevičius, VU trečio kurso žurnalistikos studentas. Šiuo metu jis jau antrą studijų semestrą studijuoja pagal Erasmus programą Vokietijos Mittweidos aukštojoje mokykloje. Jei ir Tu seniai svajojai apie studijas šioje šalyje, o galbūt net šioje aukštojoje mokykloje, ir nusibodo oficiali informacija, tikrąja patirtimi apie tai, kas yra kas Vokietijoje, dalinasi šis KF studentas.

Kodėl žurnalistika? Ką dar veiki gyvenime be intensyvaus rašymo?

Sunku pasakyti, kodėl pasirinkau šią specialybę. Prisipažinsiu, kad stodamas į žurnalistiką, neturėjau tvirtos motyvacijos ir kurį laiką abejojau, ar tikrai einu tinkama kryptimi. Tačiau šiandien dėl nieko neabejoju. Man patinka tai, ką studijuoju ir, žinoma, kur studijuoju, patinka būti nuolatiniame žinių sraute, skubėjime, rasti problemas, į jas gilintis bei bandyti spręsti.

Nepasakyčiau, kad rašau labai intensyviai. Daugiau rašau savo malonumui (bent jau dabar). Iš tiesų, rašyti nėra man labai prie širdies, nes dažnai tingiu pradėti. Bet jeigu įsivažiuoju, galiu rašyti be sustojimo, iki kiekvienos detalės. Gal todėl mėgstu gerus reportažus – juk tai vienas „gyviausių“ žurnalistinių žanrų ir, žinoma, įdomiausias bei sunkiausias. Viena iš mano problemų yra ta, kad, rašydamas publikaciją, visada parašau per daug. O kai ją tenka trumpinti, būna taip sunku nors žodį išmesti... Bet geras žurnalistas turi mokėti apie daug pasakyti nedaug, bet taip, kad informacijos kiekis ir kokybė nenukentėtų.

Mėgstu mokytis užsienio kalbų, gamtą, ypač keliauti. Tiek po Lietuvą, tiek užsienyje. Ir kuo daugiau Lietuvos pamatau, tuo labiau suprantu – kiek daug vis dėlto aš joje dar nemačiau. Daug kartų buvau užsienyje, tačiau ta Lietuvos trauka visą laiką išliko. Ir dabar, bendraudamas su užsieniečiais, jaučiu tarsi pakylėjimą, sakydamas, kad esu iš Lietuvos.

Kodėl studijoms užsienyje pasirinkai būtent Vokietiją? Koks pirmas įspūdis, atvykus į šią šalį?

Vokietijoje bent jau semestrą studijuoti norėjau visada – ir dėl to, kad patinka ši šalis, ir dėl to, kad manau, jog pakankamai gerai moku vokiečių kalbą. Labai norėjau į Hanoverio aukštąją mokyklą, tačiau joje vietų skirta tik magistrantams. Mittweidoje sutikau vieną studentę, kilusią iš Hanoverio: ji paguodė, kad turėčiau džiaugtis, jog ten nevažiavau, nes Hanoverio mokykla žymiai didesnė nei Mittweidos, todėl tarp studentų ir dėstytojų bei tarp pačių studentų nėra tokio artimo kontakto. Tiesa, anketoje Erasmus atrankai buvau dėl visa ko parašęs ir Mursijos universitetą Ispanijoje. Nežinau dabar tik kam... Nė už ką nenorėčiau važiuoti studijuoti į Ispaniją, nes Mittweidos aukštoji mokykla yra būtent tai, ko man reikia – technika, vadyba ir žurnalistika vienu metu.

Apie pirmą įspūdį kalbėti sunkoka, nes Vokietijoje esu prieš tai buvęs kelis kartus, todėl įsivaizdavau, kur važiuoju ir kas laukia.

Kas pirmosiomis savaitėmis buvo sunkiausia? Ar Tavo pasirinktame universitete vykdoma mentorių programa?

Pirmomis savaitėmis sunkiausia buvo įveikti visą biurokratiją. Čia visur ir visada susiduri su krūva taisyklių, popierių pildymu ir visu tuo, kas telpa į žodį „biurokratija“. Palyginus su popieriais, kuriuos tvarkiausi čia, Lietuvoje tebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Kaip pasakė mane prižiūrėjęs Vokietijos studentas – tas, kas neparašyta popieriuose, Vokietijoje neegzistuoja. Bet su viskuo laikui bėgant apsipranti ir net didžiausios kliūtys tampa paprastu dalyku.

Studijose gal sunkiausia yra tai, kad dėstytojai mainų studentus traktuoja lygiai taip pat, kaip paprastus studentus, nedaro jokių nuolaidų. Tai nėra lengva. Juk negali būti studentui, atvykusiam vienam ar dviems semestrams viskas taip pat įveikiama, kaip ir vokiečiams. Na, kai kurie dėstytojai, matyt, ar norėdami parodyti, kad jie yra specialistai, ar norėdami įrodyti, kad tu čia mokaisi ne bet ką, egzaminų metu netgi neleido naudotis žodynu. Net ir puikiai mokant kalbą, neįmanoma žinoti visko. Tuo labiau, niekam ne paslaptis, kad VU užsieniečiai traktuojami kitaip nei lietuvių studentai ir neretai sulaukia įvairių nuolaidų. Vokietijos sistema „neperlendama“: visi – lygūs, kiekvienam – pagal poreikius (čia aišku juokais :)) .

Mittweidos aukštojoje mokykloje kiekvienas užsienietis gauna vadinamąjį „Tutor“. Tai atitinka mūsų mentorių. Jis padeda tvarkantis visus dokumentus ir pan. Aišku, ne visi vokiečiai taip uoliai atlieka tas „tutoriaus“ pareigas. Tačiau aš gavau idealų mentorių, su juo visur eidavome, bendraujame iki šiol. Beje, jis dabar kaip tik pusmetį studijuoja VU. Tokių mentorių linkėčiau visiems. Apskritai Vokietijoje, gal ir keista, daugiau bendrauju su vokiečiais studentais nei su užsieniečiais...

Kadangi vasario mėnesio tema mūsų portale yra studijų kokybė, negaliu nepaprašyti palyginti studijas VU ir Mittweidos aukštojoje mokykloje. Kokie didžiausi skirtumai, galbūt dėstymo ypatumai?

Aukštosios mokyklos (NE universitetai) Vokietijoje yra orientuotos į praktinį studentų parengimą. Praktinių dalykų daug. Jie sudaro bemaž pusę Žiniasklaidos vadybos studijų programos. Kaip žinome, universitetai yra labiau orientuoti į teoriją. Teorijos dėstymas iš esmės nesiskiria nuo VU, tačiau čia nelabai įsivaizduojama, kad dėstytojas gali vesti paskaitą be pateikčių. Studentai aktyviai dalyvauja paskaitose, užduoda daug klausimų.

Šią mokyklą labai vertinu dėl projektinės veiklos. Studentai turi visas galimybes juose dalyvauti. Kartais dėstytojas vietoj egzamino pasiūlo vykdyti vieną ar kitą projektą. Tokia patirtis – neįkainojama.

Apie tai galima pasakoti be galo be krašto. Be abejonės, studijų kokybė skiriasi. Gal ir nederėtų visiškai lyginti VU ir Mittweidos aukštosios mokyklos. Iš esmės skiriasi visa Lietuvos ir Vokietijos švietimo sistema, ypač finansavimas. Neįsivaizduoju, kaip Lietuvoje už tokį mažą atlyginimą dar yra kam dėstyti universitetuose. Turėtume gerbti dėstytojus, kurie dar liko, kurie dirba dėl studentų, dėl idėjos. Galų gale ir patys studentai gali daug prisidėti prie studijų kokybės, ne vien užsiimdami viešųjų ryšių akcijomis (parėkiant, kad tas blogai, anas blogai; čia nieko gero, niekas nesikeičia; aš dar baigsiu, o kas bus vėliau – manęs nejaudina.)

Nenumokim ranka! Neturėtų mums būti vis tiek, koks bus mūsų universitetas. Patys turėtume būti aktyvesni, prisidėti savo darbu, idėjomis. Galų gale – konstruktyviomis diskusijomis su dėstytojais, vadovybe. Aš tikiu, kad bendru darbu kokybę bus įmanoma pakelti. Bet to nebus, kol studentai Lietuvoje į universitetą eis tik kaip į kažkokį fabriką, kuriame privaloma išklausyti, ką šneka dėstytojas ir nepasibaigus paskaitos laikui pradėti krautis daiktus (jei dar nežymi – geriau visai neiti). Kol Lietuvoje studentai į universitetą žiūrės tik kaip į objektą, duodantį diplomą, kuriame parašyta, kad „tu turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą“, tol aukštos studijų kokybės neturėsime.

Ar savo ateitį ketini sieti su Vokietija?

Niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas. Jei matysiu, kad esu reikalingas Lietuvoje, kad galiu kažkuo joje prisidėti – liksiu. Norisi dirbti tėvynėje, nes aš joje matau nemažai problemų, prie kurių sprendimo galėčiau prisidėti. Žinoma, norėčiau dirbti ir Vokietijoje, tačiau tik ne visą gyvenimą: metus, du, kelis. Ir, manau, tokia galimybė norint tikrai bus. Yra draugų taip pat ir Vokietijoje, tačiau negalėčiau ilgai išbūti be tų, kurie liko Lietuvoje.

Žinomas žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius yra pasakęs: „Kad ir kaip savas kraštas gali įskaudinti žmogų, tačiau jam sunku bus su juo skirtis, nors jis ir turėtų viltį, jį vėl kada nors pamatyti“.

Kas paskatino rašyti publikacijas apie šias studijas svetainėje „Universiteto žurnalistas“?

Tai buvo mano paties idėja. Kodėl nepasidalinus savo mintimis su likusiais Lietuvoje?... Draugai, pažįstami, dėstytojai nuolat klausia, kaip sekasi, todėl, manau, jiems tai taip pat įdomu. Visad džiaugiuosi pasirodant naujai rašinių ciklo daliai, sulaukdamas pastabų, palaikymų, padėkos. Šie rašiniai puikiai pasitarnaus būsimiems VU studentams, kurie ryšis važiuoti į Mittweidą.

Tavo didžiausias kuriozas Vokietijoje.

Čia yra mano vienas iš bruožų – nuolat papulti į kuriozines situacijas :). Man jų atsitinka nuolat. Pradedant tuo, kad nespėjęs atvažiuoti, išlipau ne toje stotelėje, mokėjau baudą mobiliojo ryšio įmonei, nes nurodžiau blogus banko duomenis, dar teko maudytis pirtyse, kur tiek vyrai, tiek moterys maudosi kartu nuogi (Vokietijoje tai įprasta). Patikėkit, kai ten sėdi vien žmonės virš 60 metų – malonumas menkas :).

3 esminiai dalykai, kuriuos patartum studentui, išsiruošusiam studijoms į Vokietiją?

Mažų mažiausiai geros kalbos žinios, kantrybė ir darbštumas (patikėkit, lengvai čia nepraslysit).

Adomo publikacijas apie gyvenimo ir studijų ypatumus Vokietijoje galite rasti Žurnalistikos instituto svetainėje „Universiteto žurnalistas“ . Sėkmės visiem kitiem, bandysiantiems laimę biurokratiškoje vokiečių žemėje! :)

 

< Buvęs		Kitas >