Agnė Dičiūtė Studijuoti pagal ERASmus išvyko 3 kurse. Specialybė: VIV'as. Pagal ERASMUS - Informationsmanagement ir PR. Pagal Erasmus studijavo: Fachhochschule Hannover (Vokietija)

Atvykimas.

Nuvykimas: lėktuvu, apie 400 Lt.

Būtiniausi daiktai: drabužiai, laptop‘as, pinigai

Dokumentacija (migracijos departamentas): ten reikėjo nueiti užregistruoti savo gyvenamąją vietą ir dar kažką, tiksliai nepamenu, paskui susimokėti už studento pažymėjimą (su kuriuo galima buvo naudotis visu viešuoju transportu Hanoveryje ir aplinkiniuose miestuose (tos žemės).

Studijos.

Paskaitų atitikimas pagal specialybę KF: kai kurios paskaitos atitiko, bet tai buvo gal 5%.

Paskaitų skaičius per savaitę: 13-14.

Paskaitų organizavimo būdai, namų užduotys: namų darbai būdavo dažniausiai parengti prezentaciją ir ją pristatyti žodžiu (su PPT), reikėdavo daug diskutuoti, būdavo daug įvairių didelių įmonių vadovų praktinių paskaitų, kviesdavo į renginius. Reikėdavo tirti įmones.

Dėstytojų kompetencija: visi dėstytojai - savo srities specialistai, su patirtimi, draugiški, padedantys.

Egzaminai: egzaminai raštu, referatai bei prezentacijos (grupinės arba po vieną)

Nusirašinėjimas, plagijavimas, bausmės: studentai ten beveik nenusirašinėja (labai retai). O aš tai to išvis nedarydavau, nes bijojau, be to galvojau, kad geriau viską daryti sąžiningai, jei nori išsireikalauti lengvatų kaip ERASMUS studentui. Tačiau jų nebuvo, mane vertino lygiai taip pat kaip ir vokiečius, kas man atrodė nelabai sąžininga. Todėl tikrai galiu pasakyti buvo nelengva.

Kalbų barjeras: iš pradžių buvo labai sunku, kadangi visos paskaitos vyko vokiečių kalba (išskyrus vieną), o man vokiečių buvo antra užsienio kalba. Tačiau po poros mėnesių pradėjau daugiau suprasti ir išmokau kalbą. Vokietijoje jei nemoki jų kalbos - esi niekas. Nelabai kas su tavimi bendrauja, net parduotuvėje prakalbus angliškai arba išvis neatsako, arba labai nenoriai.

Galimybė pratęsti studijas: prasitęsiau studijas antram semestrui, nes buvau labai patenkinta.

Kreditų „persinešimas" į KF: su kreditais viskas buvo ok, tik tiek kad buvo sunku, kadangi ten kiekviena paskaita turėjo labai mažai kreditų ir dėl to jų reikėjo pasiimti labai daug.

Gyvenimo sąlygos.

Stipendija: gaudavau 400 eurų stipendiją kiekvieną mėnesį, plius lietuvišką (tuomet ji buvo man rodos 125 Lt), tačiau man viso to neužteko, todėl dirbau visus metus.

Gyvenamoji vieta (bendrabutis, butas; kaina): gyvenau bute su keliais kitais studentais, normali kaina žmogui ten yra apie 200 eurų (bendrabuty tas pats). Susiradau per skelbimus.

Maistas (parduotuvės, valgyklos, kavinės): valgydavau pietus dažniausiai universiteto valgykloje, buvo labai skanu ir didelis pasirinkimas. Kavinėse pietauti labai brangu. Parduotuvėse parduoda sintetinį maistą, o norint nusipirkti ko nors normalesnio, reikėjo sumokėti nemažai pinigų.

Transportas: studento pažymėjimu (kuris man vienam semestrui kainavo apie 150 eurų) buvau labai patenkinta, nes su juo galėjau važinėti metro, autobusais, traukiniais nemokamai. Daugiausiai važinėjau metro, nes jie greiti ir patogūs. Mano universiteto padalinys antrą semestrą persikėlė į parodų centrą (labai toli nuo miesto centro), todėl vien metro kas rytą važiuodavau apie 40 minučių.

Apranga, higienos prekės, kosmetika, knygos: drabužiai ten, galima sakyti, pigesni nei Lietuvoje ir pasirinkimas labai didelis, tad daug ką pirkau Vokietijoje. Higienos prekes, kosmetiką, knygas taip pat.

Medicina (gydymas, vaistai): ERASMUS studentai turi Europos draudimo kortelę, kuri labai naudinga, jei kas nutinka. Man buvo problemų su dantimis ir teko eiti pas stomatologą. Iš pradžių tos kortelės nenorėjo pripažinti, nes sakė, kad tokios dar nematė. Tačiau aš juos priverčiau paskambinti kur reikia ir paklausti (labai jau man skaudėjo J ). Žodžiu paskui viskas buvo ok, sutvarkė. Vaistai ten ganėtinai brangūs, Vokietijoje net yra toks posakis „siaubas, čia brangiau nei vaistinėje".

Apsauga (policija): Vokietijoje galima jaustis labai saugiai, ypač miesto centre. Ten nuolat patruliuoja policininkai, tereikia iškelti ranką.

Nuolaidos studentams: nuolaidos studentams būdavo, kiek žinau tik į vakarėlius, klubus.

Papildomos paslaugos (kirpykla, skalbykla): į kirpyklą ėjau tik kartą (ten labai brangu). Vien galų pakirpimas kainavo daugiau nei 20 eurų. Į skalbyklą nevaikščiojau, nes savo namuose turėjau skalbimo mašiną. Studentai, gyvenantys bendrabučiuose, eidavo į specialų kambariuką, kur sustatyta daug skalbimo mašinų, ten reikėdavo įmesti, berods, 2 eurus.

Darbas (susiradimo galimybės, atlyginimas, suderinamumas su studijomis): dirbau airiškame bare-kavinėje. Tiesiog nuėjau ten ir paklausiau ar jiems nereikia darbuotojų. Jiems buvo labai svarbu, kad gerai mokėjau anglų kalbą ir, aišku, vokiškai, turėjau humoro jausmą ir maloniai bendravau su svečiais. Dėl patirties problemų nebuvo, nors jos ir neturėjau. Gal kartais pasijausdavo, kad aš lėčiau viską darau, nei kitos, tačiau mane vertino už šypseną ir užsienio kalbų žinias J. Atlyginimas - 6,60 eur už valandą, dirbdavau apie 6 valandas per dieną, 3-4 kartus per savaitę, o futbolo čempionato metu - dvigubai tiek. Arbatpinigiai buvo neblogi, per vakarą - apie 30 eurų, čempionato metu - iki 100. Su studijomis suderinti lengva nebuvo, nes pervargdavau. Kartais miegodavau tik po tris valandas per parą. Bet man darbas labai patiko: susipažinau su žmonėmis iš viso pasaulio. Be to, ne tik nepamiršau anglų kalbos, bet ją pagerinau, išmokau atskirti skirtingus akcentus, susipažinau su įvairiomis kultūromis, susiradau draugų, įgijau patirties ir dar daug daug visko. Aš manau, kad jei labai nori, galima viską suderinti. Suspėdavau ir su draugais pasilinksminti J.

Laisvalaikis.

Atmosfera (priėmimas universitete): universitete pradžioje lengva nebuvo, nes vokiečiai patys iškart neprieidavo, jie apskritai sunkiai prisileidžia svetimšalius. Tačiau reikia su jais bendrauti draugiškai, parodyti, kad tu taip pat esi žmogus ;). Tuomet viskas einasi gerai. Dėstytojai buvo pakankamai draugiški, padėdavo. Labiausiai mane mylėjo sekretorė, pas kurią eidavau vos ne kasdien ir klausdavau šimto klausimų. Ačiū jai už pagalbą J.

Bendravimas: labiausiai susibendravau su kitais ERASMUS studentais. Jie buvo patys geriausi draugai, kadangi mes suprasdavom vienas kitą, jautėmės taip pat. Rengdavom ERASMUS vakarėlius, skirtingų šalių temomis, švęsdavom visus gimtadienius, labai daug keliavom.

Naktiniai klubai, koncertai, sporto klubai, muziejai, meno galerijos, teatrai, kt. pramogos: naktiniai klubai prieinami visiems, kaina - 0-10 eurų. Koncertai - buvau tik viename „Tracy Chapman", kuris vyko kitame mieste. Mokėjau apie 50 eurų. Į sporto klubus nėjau, tačiau universitetas turėjo savo klubus, į kuriuos galima buvo eiti nemokamai, lankyti įvairius būrelius. Muziejai, meno galerijos, teatrai - universiteto tarptautinių reikalų komitetas (ar kaip čia pavadinti), žodžiu mūsų kuratorė (moteris, kuri rūpinasi ERASMUS studentais) suorganizuodavo ėjimą į teatrą už labai mažą kainą, tad visi ERASMUS studentai eidavo kartu. Taip pat organizuodavo išvykas į kitus miestus. Į muziejus eidavau retai, bet tie, kuriuose apsilankiau buvo labai įdomūs, pvz. Nacių muziejus Nürnberge, žymių dailininkų parodos ir t.t. Kaina - apie 10 eurų.

Vietinių žmonių požiūris į lietuvius: apie lietuvius vokiečiai labai mažai žino. O jei žino, tai tik apie Sabonį J. Girdėjau atsiliepimų apie kitus ERASMUS studentus iš Lietuvos. Visi apie juos labai gerai šnekėjo - draugiški, linksmi, „prie chebros" J.

Universiteto pasirengimas priimti ERASMUS studentus: orientacinė savaitė (ekskursija po miestą, į zoologijos sodą, po universitetą, šventiniai užkandžiai ir pan.), vokiečių kalbos kursai (mokami). Nėjau nei į kursus, nei į ekskursiją po miestą, nes Hanoverį žinojau iš anksčiau. Man netgi teko padėti organizatoriams, kadangi jie pasamdė studentus - kuratorius, kurie nemokėjo suvaldyti didelės grupės žmonių, nelabai jais rūpinosi. Tuomet aš savanoriškai padėdavau, organizuodavau susitikimus, pasivaikščiojimus po miestą, kad studentai geriau pažintų vienas kitą, nebepanikuotų, susipažintų su miestu. Kuomet mūsų toji moteris-kuratorė organizuodavo išvykas į kitą miestą, prašydavo manęs, kad visus kalbinčiau, motyvuočiau ir t.t. J. Buvau sukūrusi weblog‘ą, į kurį dėdavau visas ERASMUS nuotraukas.

Renginiai universitete: daugiausiai parodos, susitikimai su įmonių vadovais.

Studentų draugijos, organizacijos, korporacijos: nelabai ką žinau. Mano vienas draugas priklausė studentų atstovybei, tai, kiek iš jo žinau, tai, kad organizuoja vakarėlius studentams J. Iš tikrųjų nelabai žinau, ką jie veikia, neteko susidurti. Iš pradžių norėjau ten eiti, kadangi buvau pratusi Lietuvoje studentų atstovybėje praleisti labai daug laiko, tačiau ten viskas kitaip organizuota, be to teko dirbti.