| Lėktuvas vėluoja ir ima nerimas. Ir ne dėl to, kad bijočiau skristi. Vykome į šalį, neturėdamos konkrečios vietos kur gyventi, neturėdamos mentorių, kurie mumis pasirūpintų, nemokėdamos vietinės turkų kalbos (ir nereikia sakyti, kad anglų kalba yra taip paplitusi, kad ja galima susišnekėti su pirmu pasitaikiusiu, nes taip toli gražu nėra). |  |
Universiteto siūlomi „bendrikai” plėšė po 400 eurų iš asmens už trivietį kambarį, negana to, su sąlyga mokėt už du mėnesius į priekį. Turbūt derėtų pasakyt, kad visa vykstančiųjų į Turkiją stipendija ir tėra 400 eurų mėnesiui. Laimei, o paskui turbūt reikės ištart ir nelaimei, prieš vykdamos gavome pasiūlymą iš vienos butų nuoma užsiimančios kompanijos. Pasidairius po jų tinklalapį ir palyginus kainas su mūsų prabangiuoju „bendriku“, šiuo pasiūlymu mes visai susidomime, juolab kad nuoma pasirodo įkandama – 250 eurų asmeniui. Skubiai teiraujamės dėl būsto, o patvirtinimą tegauname diena prieš skrydį. Žadama, kad darbuotojas mus pasitiks iš Taksim aikštės ir nuveš į vietą.
„OMG, pasitiks, nuveš, atims pasus ir parduos kaip lėles“, – neramiai ima suktis mintys galvoje. Kad tėvai nesijaudintų, o ir pati neįkliūčiau į bėdą, imu tartis su vienu turkeliu iš būsimo universiteto, kad mus pasitiktų oro uoste ir palydėtų į tą butą. Juk ką gali žinot... Laimei, jis sutinka, o jau vėluojančiame lėktuve belieka melstis, kad nebūtų dingęs ūpas jam mūsų laukt. Tačiau nepaisant problemų dėl palikto bagažo Lietuvoje, veidus aplanko šypsena, nes turkelis visgi mūsų kantriai laukė, ir dar su puokšte gėlių! Jau tie turkai... :)
Taigi sėkmingai pasiekiame tikslą (niekas mūsų nesiruošė parduot) ir galiausiai apsistojame su dviem portugalais dviejų kambarių bute Taksim rajone, kur vyksta visas naktinis gyvenimas, kitaip sakant, pačiam veiksmo sūkury. Keturiems mėnesiams į priekį pasirašėme sutartį, kurią ryžomės nutraukt po trijų mėnesių, o tiksliau, imt ir išsikelt, nes jau buvo iki soties pykčių, sąlygų nevykdymo ir apgaudinėjimo, trumpiau tariant, turkiško verslo su grasinimais paduot į teismą. Turbūt pirmąkart apsidžiaugėme atvirkštiniu posakiu – daugiau šnekų, mažiau darbų.
Čia pats laikas nustoti guostis ir pasigirti naujuoju būstu, kuriame dabar gyvename septyniese – gerokai pigesniu, erdvesniu butu su vaizdu į Bosforo sąsiaurį. Negana to, tame pačiame veiksmo sūkury. Nepatikėsit, bet pirmosios dienos mums buvo gerokai sėkmingesnės ir laimingesnės nei kai kuriems kitiems „erasmusininkams“: kai kam teko ir oro uoste miegot, ir bergždžiai turkų, žadėjusių pasitikt, laukt, ir dar visaip kitaip būti apmulkintiems, bet toks yra visų atvykusiųjų turkiškas krikštas. Paskui viskas klojasi kur kas lengviau. Visa tai pasimiršta ir belieka prisiminimai apie puikiai praleistą laiką, keliones, naujus draugus, įdomias paskaitas, nerealų universitetą, naujai atrastą džiaugsmą mokytis, saldžiuosius turkiškus desertus, dailiuosius turkus ir turkes, nacionalinius vairavimo ypatumus, derybas, flirto meną, benames kates ir šunis, kurių populiacija prilygsta gyventojų skaičiui, ir dar daug kitų dalykų.
Be abejo, būdavo dienų, kada viskas „užknisdavo“: kai galva perkaisdavo nuo projektų, kai nusibosdavo turkų vėpsojimas, kvaili „meilės“ prisipažinimai ir „Msn“ ar „Facebook“ kontaktų prašinėjimai, kai imdavo vargint nuolatinis budrumas, ar tik manęs nemulkina dėl kainų, nesusišnekėjimas, nes angliškai ne daug kas ir šneka, bet viskas greitai pasimiršdavo. O dar geriau, imdavo nesuvaldomas juokas. Istambulas ir pati šalis pilni tokių kontrastų, kad abejingas negali būti. Tai – miestas, kuriame, atrodo, labai sunku gyventi: šitiek žmonių, biurokratijos ir bereikalingų problemų. Tačiau kartu tai – vieta, kur viskas klojasi dar lengviau nei kitur: viską galima gauti gatvėje, dėl visko galima derėtis, viską galima pirkti ir parduoti, viskas ranka pasiekiama. Žmonės komunikabilūs, paslaugūs, besišypsantys, stilingi ir gražūs, lengva susirasti naujų draugų ir lygiai taip pat sunku jų atsikratyt. :)
„OMG, pasitiks, nuveš, atims pasus ir parduos kaip lėles“, – neramiai ima suktis mintys galvoje. Kad tėvai nesijaudintų, o ir pati neįkliūčiau į bėdą, imu tartis su vienu turkeliu iš būsimo universiteto, kad mus pasitiktų oro uoste ir palydėtų į tą butą. Juk ką gali žinot... Laimei, jis sutinka, o jau vėluojančiame lėktuve belieka melstis, kad nebūtų dingęs ūpas jam mūsų laukt. Tačiau nepaisant problemų dėl palikto bagažo Lietuvoje, veidus aplanko šypsena, nes turkelis visgi mūsų kantriai laukė, ir dar su puokšte gėlių! Jau tie turkai... :)
Taigi sėkmingai pasiekiame tikslą (niekas mūsų nesiruošė parduot) ir galiausiai apsistojame su dviem portugalais dviejų kambarių bute Taksim rajone, kur vyksta visas naktinis gyvenimas, kitaip sakant, pačiam veiksmo sūkury. Keturiems mėnesiams į priekį pasirašėme sutartį, kurią ryžomės nutraukt po trijų mėnesių, o tiksliau, imt ir išsikelt, nes jau buvo iki soties pykčių, sąlygų nevykdymo ir apgaudinėjimo, trumpiau tariant, turkiško verslo su grasinimais paduot į teismą. Turbūt pirmąkart apsidžiaugėme atvirkštiniu posakiu – daugiau šnekų, mažiau darbų.
Čia pats laikas nustoti guostis ir pasigirti naujuoju būstu, kuriame dabar gyvename septyniese – gerokai pigesniu, erdvesniu butu su vaizdu į Bosforo sąsiaurį. Negana to, tame pačiame veiksmo sūkury. Nepatikėsit, bet pirmosios dienos mums buvo gerokai sėkmingesnės ir laimingesnės nei kai kuriems kitiems „erasmusininkams“: kai kam teko ir oro uoste miegot, ir bergždžiai turkų, žadėjusių pasitikt, laukt, ir dar visaip kitaip būti apmulkintiems, bet toks yra visų atvykusiųjų turkiškas krikštas. Paskui viskas klojasi kur kas lengviau. Visa tai pasimiršta ir belieka prisiminimai apie puikiai praleistą laiką, keliones, naujus draugus, įdomias paskaitas, nerealų universitetą, naujai atrastą džiaugsmą mokytis, saldžiuosius turkiškus desertus, dailiuosius turkus ir turkes, nacionalinius vairavimo ypatumus, derybas, flirto meną, benames kates ir šunis, kurių populiacija prilygsta gyventojų skaičiui, ir dar daug kitų dalykų.
Be abejo, būdavo dienų, kada viskas „užknisdavo“: kai galva perkaisdavo nuo projektų, kai nusibosdavo turkų vėpsojimas, kvaili „meilės“ prisipažinimai ir „Msn“ ar „Facebook“ kontaktų prašinėjimai, kai imdavo vargint nuolatinis budrumas, ar tik manęs nemulkina dėl kainų, nesusišnekėjimas, nes angliškai ne daug kas ir šneka, bet viskas greitai pasimiršdavo. O dar geriau, imdavo nesuvaldomas juokas. Istambulas ir pati šalis pilni tokių kontrastų, kad abejingas negali būti. Tai – miestas, kuriame, atrodo, labai sunku gyventi: šitiek žmonių, biurokratijos ir bereikalingų problemų. Tačiau kartu tai – vieta, kur viskas klojasi dar lengviau nei kitur: viską galima gauti gatvėje, dėl visko galima derėtis, viską galima pirkti ir parduoti, viskas ranka pasiekiama. Žmonės komunikabilūs, paslaugūs, besišypsantys, stilingi ir gražūs, lengva susirasti naujų draugų ir lygiai taip pat sunku jų atsikratyt. :)
 |
 |
 |
Na, ir pabaigai apie pagrindinį kelionės tikslą – studijas Bahcesehir (išvertus – sodų miestas) universitete. Teoriškai visos paskaitos turėjo vykti anglų kalba, tačiau teko daug dalykų pakeisti, nes ne visi turkai moka angliškai (nors tai ir privaloma sąlyga), todėl dėstytojai ima dėstyti turkiškai. Iš penkių privalomų dalykų, kad gaučiau 30 ECTS kreditų (šeštasis – turkų kalba), vieną turėjau turkiškai – nesvarbu, kad nemoku „nei bum bum“, bet kiekvieną pirmadienį 9 valandą kiurksodavau paskaitoje ir marindavausi miegu, nes lankomumas privalomas. Penktadieniais gaudavau privačias paskaitas pas tą patį dėstytoją anglų kalba. Projektų būdavo daug, ir, kas blogiausia, dažnai „deadline‘ai“ sutapdavo, nors ir be jų kiekvieną paskaitą reikėdavo pristatyti savo darbą, o paskui klausytis kritikos ir daryti niekaip galo nematančius „redo“.
Bet naudos yra: per pusmetį išmokome daug, ir, kas svarbiausia, ne tiek teorijos, kiek praktiškų dalykų, tokių kaip dirbti su programomis, kurti, viešai kalbėti, ginti savo nuomonę ir t.t. Labiausiai patiko, kad dėstytojai noriai bendrauja su studentais, konspektus padalina, o ne diktuoja ar aiškina „iki pamėlynavimo“, kol visi ligi vieno ima suprast. Šitaip ir atradom mokymosi džiaugsmą, pertraukų metu „pasaldintą“ gaiviai pučiančiu vėjeliu nuo terasos stogo žvelgiant į Bosforo sąsiaurį, kitame krante kyšančius mečečių minaretus ir besiklausant iš ten melstis kviečiančių maldų, kad ir kaip sunkiai liežuvis verčiasi tuos šūkavimus maldom vadinti.
Na, o grįžus čia antrą kartą, jaučiamės beveik vietinės ir išvengėme daugumos nesusipratimų, kuriuos teko patirti nusileidus lėktuvui pirmą kartą. Šįkart mano kompanionei išsprūsta geriausiai Turkiją atspindintis sakinys: „Tai ypač gera vieta merginoms – dėmesys ir Gucci tiesiog krenta iš dangaus“. Man telieka palinksėt galva.
Bet naudos yra: per pusmetį išmokome daug, ir, kas svarbiausia, ne tiek teorijos, kiek praktiškų dalykų, tokių kaip dirbti su programomis, kurti, viešai kalbėti, ginti savo nuomonę ir t.t. Labiausiai patiko, kad dėstytojai noriai bendrauja su studentais, konspektus padalina, o ne diktuoja ar aiškina „iki pamėlynavimo“, kol visi ligi vieno ima suprast. Šitaip ir atradom mokymosi džiaugsmą, pertraukų metu „pasaldintą“ gaiviai pučiančiu vėjeliu nuo terasos stogo žvelgiant į Bosforo sąsiaurį, kitame krante kyšančius mečečių minaretus ir besiklausant iš ten melstis kviečiančių maldų, kad ir kaip sunkiai liežuvis verčiasi tuos šūkavimus maldom vadinti.
Na, o grįžus čia antrą kartą, jaučiamės beveik vietinės ir išvengėme daugumos nesusipratimų, kuriuos teko patirti nusileidus lėktuvui pirmą kartą. Šįkart mano kompanionei išsprūsta geriausiai Turkiją atspindintis sakinys: „Tai ypač gera vieta merginoms – dėmesys ir Gucci tiesiog krenta iš dangaus“. Man telieka palinksėt galva.
 |
 |
 |
 |
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
