Galiu tik dar kartą patvirtinti - I have this habit of loving cities like my best friends! Ir Niurnbergas man tai dar sykį įrodė.

Taip, aš homo erasmus, kaip mes juokaujam su draugais, all day, all night viva la fiesta! Bet stereotipai niekada nepasitvirtina, taip jau yra. Pasaulis turi per daug rėmų, kad sutilptų į vienus.

Bet apie viską nuo pradžių.

Geriausias žodis, apibūdinantis Niurnbergą – vokiška. Vazoninės gėlės kiekviename namo lange, languotos kavinių staltiesės, širdelių formos meduolių parduotuvėlės, maži akmeniniai tiltai virš upių kanalų… Viskas turi tokią tvarkingos harmonijos aurą būdingą visai Vokietijai. 

Žmonės labai svetingi, pradedant nuo mano mentorės (kuri ne tik gelbėjo per pirmas dienas Niurnberge, bet netgi pasikvietė į svečius pas savo tėvus!), baigiant pardavėjais super-market‘uose, kur net jei nežinai, kaip tas daiktas, kurio ieškai (nagų lako valiklis – kamon, iš kur man žinoti tokį žodį!) išsiverčia į vokiečių kalbą, jie bus pasiryžę tau padėti, nors ir sugaištų visą pusvalandį. Aš visuomet sakydavau: aptarnavimo srity dirba patys nemaloniausi žmonės! Ir neatsiimu savo žodžių. Bet jie galioja tik Lietuvoje, kur, kai paklausiu, kiek kainuoja tortas (tą dieną buvo mano gimtadienis!), man atsako: bet tai man dabar pasvert reikės… (?!?!)

Dar viena susikalbėjimo su vietiniais problema – nemažai žmonių šneka bavarietišku dialektu. Kai su manim kas pradeda šnekėti šiuo dialektu, pasitelkiu vieną frazę, kuri visus prajuokina ir priverčia šnekėti normalia vokiečių kalba – ich verstehe gar nichts (tai reiškia: aš absoliučiai nieko nesuprantu). Puikiai veikia.

Dar viena frazė, visuomet padedanti man išsisukti yra ach so!. Ji praktiškai nereiškia nieko (ak šitaip!), bet yra labai pravarti, nes tinka daugumoje situacijų  priklausomai nuo to, kokiu tonu tai pasakysi. Pavyzdžiui, tau sako: šiandien labai gražus oras!, o tu atsakai: ach so!.. (reiškia: iš tikrųjų, net nepastebėjau, koks gražus!..). Arba: Gal nori kartu eiti papietauti?, o tu atsakai: ach so! (reiškia: jūs eisit pietauti? Reikia pagalvoti…) Arba: Turėsim išlipti kitoje stotelėje. Tu: Ach so… (reiškia: nežinojau, dabar jau aišku…) Ir taip visur. And the living is easy.

Nors ir baigiasi mano rudeniškai living easy spalis Niurnberge, ir vis dėlto – vis dėlto - dar kartais pagaunu save mąstančią: kodėl – kodėl - pasirinkau Erasmus mainus? Išvažiavau pusei metų į visiškai svetimą šalį, esu taip toli nuo viso savo gyvenimo, nuo visko, ką tiek ilgai kūriau - kam?

[…] nes jau per žema tai, kas buvo aukšta. / nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai. / nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant / tie patys horizontai ir laivai.

Turbūt taip. Turbūt.

Bet kaip viena nuostabi draugė man visada kartoja čia gali pabūti kažkuo kitu, kažkuo, kuo visada norėjai būti arba pasitikrinti, kad gali būti kažkuo kitu, o gal net tam, kad sugrįžtum ir juo taptum. Gal net.